2019-06-18, antradienis, 23:57.     Šiandien Joniškyje saulė teka 04:41, leidžiasi 21:56, dienos ilgumas 17:15.

Gitara skambinančios joniškietės chemikės viražai: po darbo kaime – į tarptautinius vandenis (1)

2018-11-18, paskelbė Dienos NAUJIENOS
 Gitara skambinančios joniškietės chemikės viražai: po darbo kaime – į tarptautinius vandenis

Kadaise ji buvo griežta: niekada nebus mokytoja. Paskui suprato esanti pernelyg kūrybinga, kad baigusi chemijos studijas Vilniaus universitete suktųsi vien laboratorijoje. Todėl ji, aukštaitė, išvažiavo mokytojauti į nepažįstamą miestelį Žemaitijoje. 

 

Niekada nesakyk niekada. Šitas posakis itin tinka 26 metų Ievai Lebedytei, kilusiai iš Joniškio ir ten baigusiai „Aušros“ gimnaziją. Dėl darbo Mosėdžio miestelyje (Skuodo r.) apsisprendė per kelias sekundes – „pagūglinusi“, kur jis yra, ten su vaikais subūrė roko grupę, o dabar angliškai chemijos moko tarptautinėje mokykloje. „Aš kiekvieną dieną prisimenu Mosėdį“, – sakė I.Lebedytė. Tačiau drauge kasdien džiaugiasi dabar tekusiais iššūkiais – tarptautinėje mokykloje ji mokosi iš naujo, kaip mokyti.

 

Susiformulavo užmojį

 

„Chemijos mokytoja, dar kai buvau mokinė, pasakė, kad tai mes eisime į valdžią, kursime Lietuvą ir būsime mokytojai. Tada pagalvojau, kad niekada nebūsiu mokytoja“, – prisiminė I.Lebedytė. Mėgdama chemiją, ji ir pasirinko šio mokslo studijas Vilniaus universitete. Tačiau trečiame kurse, po praktikos, susimąstė, kuo taps baigusi studijas.



„Įstojęs jautiesi ketverius metus saugus, nesvarstydamas, kuo būsi. O trečiame kurse supratau, kad turiu ne vien tų savybių, kurių reikia laboratorijoje“, – sakė I.Lebedytė. 

 

Ji tuomet pagalvojo, kad galėtų eiti į klasę ir sudominti vaikus. 

 

„Tikrai turiu kūrybiškumo, noriu tobulėti, augti. Maniau, kad, man nuėjus į klasę, visi pradės kritiškai mąstyti, visi bus kūrybingi, tad Lietuvos laukia šviesi ateitis. Tuomet užpildžiau anketą dalyvauti programoje „Renkuosi mokyti!’’, – pasakojo I.Lebedytė. Ji nė vieno sau kelto iššūkio neišsižadėjo įgijusi mokytojo kvalifikaciją ir pradėjusi dirbti mokykloje. Ir neišsižada iki šiol. Yra tikra, kad taip nenutiks ir ateityje. Tuomet ji pati sau pasakė pabandysianti, galbūt mokytojo darbas bus jai laikinas. „Tačiau nieko nėra stabilesnio už laikinumą‘‘, – sakė ketvirtus metus mokytoja dirbanti I.Lebedytė.

 

Apsisprendė akimirksniu

 

Prieš trejus metus, patekusi į programą „Renkuosi mokyti!“, ji, chemijos absolventė, telefonu sulaukė pasiūlymo vykti į Mosėdį. Aukštaitė buvo tik girdėjusi tokį miestelį, tad vis dar kalbėdama kompiuteryje pasiieškojo, kur tas Mosėdis. „Žemaitija, 50 kilometrų nuo jūros, netoli Latvija, norėjau su žemaičiais susidurti. Man tai tiko ir pasakiau: „Taip, važiuoju“, – apie savo spontanišką apsisprendimą, užtrukusį kelias sekundes, papasakojo Ieva. Tiesa, jau ten, Mosėdyje, teko įveikti keletą užkardų – prisijaukinti ir naują vietą, ir naują darbą. „Kolegos man labai padėjo, duodavo patarimų, rūpindavosi kone kaip vaiku, klausdavo, ar aš pavalgiusi. O mokiniai mane ne taip greitai priėmė. Gal kad ne vietinė, ne iš Žemaitijos, o gal todėl, kad jie nepasitiki ir kitais. Mačiau, kad jiems sunku patikėti manimi. Jiems atrodė, kad iš Vilniaus į Mosėdį niekas nevažiuoja, manė, kad aš atvažiavau, nes negavau ten darbo. O aš tai mačiau kaip ypatingą galimybę, kaip iššūkį“, – neslėpė Ieva. 

 

Subūrė roko grupę

 

Ilgainiui padėtis pasikeitė iš esmės – vieni prie kitų prisitaikė. Nemenkos įtakos turėjo tai, kad jaunoji chemijos mokytoja skambina gitara. Prieš Mokytojo dieną kolegos Ievos paprašė ką nors su vaikais pagroti per iškilmes ta proga. Ji subūrė kolektyvą, parepetavo. „Tiems, kas mėgsta groti, patinka groti ne vieniems, o su kitais. Tad pagalvojome, kad reikia grupės. Nebuvo taip, kad ten nebūtų muzikuojančių žmonių ir aš viena viską padariau. Tiesiog padėjau susiburti jiems“, – apie roko grupės užuomazgas pasakojo I.Lebedytė. Kadangi būgnininko nerado, prie šio instrumento ji stojo pati. „Mokyklose muzikos mokytojams visuomet reikia muzikuojančių vaikų, kurie per visokias šventes užpildytų spragas. Tai aš buvau toks vaikas“, – apie savo muzikinę prigimtį sakė chemikė.

 

Susikūrė sau ginklą

 

Šiandien jau su šypsena I.Lebedytė prisimena Mosėdyje sulaukusi ir kitokio mokinių „dėmesio“. Atėjus žiemai, vėlų vakarą keli jų užkasė namo, kuriame ji gyveno, duris. Mokytoja tai pastebėjo dar tą patį vakarą: kažko pasigedusi pamanė palikusi automobilyje ir nutarė nueiti pasiimti. „Mėginu atidaryti duris – neatsidaro. Išlipau pro langą ir matau, kaip pusė metro aukščio kalnelis sukastas“, – pasakojo I.Lebedytė. Ar ji pasikalbėjo apie tai su mokiniais? „Taip, mat vienas iš jų prie namo paliko pirštines. Tad pasakiau apie jas klasėje“, – juokėsi Ieva. Nepykti ir suprasti ilgainiui tapo jos ginklu. Jį Ieva ypač įnirtingai naudojo vienoje klasėje.

 

„Žinojau, kad tos klasės mokiniai nuolat ginčysis, neklausys. Po kažkiek laiko supratau, kad tai iššūkis man. Pagalvojau, juk žinau, kad replikuos, ginčysis, tad jokio streso, jokių nervų, į viską reaguosiu su šypsena. Rodžiau jiems daug dėmesio, nusprendžiau, kad mylėsiu juos dar labiau“, – pasakojo pedagogė.

 

Mokytoja įveikė iššūkį: ta klasė tapo kone pati mylimiausia. 

 

Į nemeilę atsako meile

 

„Geras mokytojas tai ne tik tas, kuris kažko išmoko, bet kuris užmezga ryšį su mokiniu. Žinių pilna internete. O socialinius, bendravimo įgūdžius reikia padėti puoselėti. Reikia mokyti ne tik atsakyti į klausimus, išspręsti uždavinius, o ir padiskutuoti, spręsti problemas. Kai užmezgi ryšį, jie patiki tavimi, tada jie tavęs jau klauso“, – kalbėjo I.Lebedytė. Pasak jos, jei mokiniai elgiasi nepagarbiai, tai reiškia, kad jiems stinga meilės. Mokytojas, būdamas suaugęs žmogus, turi to nepriimti asmeniškai, suprasti ir nepykti. Žodžiu, į nemeilę atsakyti meile. „Nemanau, kad mokiniai susidaro planą būti pikti. Jie gal kitoje aplinkoje sulaukia pykčio, o čia dar mokytojas mokykloje keiksnoja: „Jūs tokie ir anokie“, – sakė Ieva.

 

Persikėlė į Vilnių

 

I.Lebedytė buvo įsipareigojusi Mosėdyje dirbti dvejus metus, tačiau antriesiems artėjant į pabaigą suprato, kad dar daug čia neužbaigta darbų, kad dar ne visus sau keltus uždavinius įgyvendino, tad nutarė padirbėti dar metus. Kodėl ji neliko dar ilgesniam laikui? „Supratau, kad nebetobulėju, kad darysiu kasmet tą patį. O nuo to nebus gerai nei man, nei vaikams“, – paaiškino jauna mokytoja. Be to, jai stigo Vilniuje likusių bendraminčių. Galiausia ji sulaukė pasiūlymo dirbti „Vilnius International School“ ir išvažiavo į sostinę. Kaip vaikai reagavo, kai ji po trejų metų atsisveikino? „Kai kurie liūdėjo, kai kurie sakė: „Na, ir važiuokite“. Nežinau, ar todėl, kad nemėgo manęs, ar kad supyko“, – sakė pedagogė. Ryšiai su kai kuriais mokiniais nenutrūko iki šiol. Ieva su jais pabendrauja socialiniuose tinkluose.

 

Kasryt nori į darbą          

 

Nuo rugsėjo I.Lebedytė anglų kalba dėsto gamtos mokslus tarptautinėje mokykloje „Vilnius International School“. „Čia svarbiausia vaikams duoti stiprius pagrindus, be nereikalingų smulkmenų. Norėčiau, kad ši užsieninė mokymo programa būtų dėstoma ir Lietuvos valstybinėse mokyklose. Lietuviška programa pernelyg plati“, – aiškino mokytoja. I.Lebedytė šioje mokykloje ne tik moko, bet ir pati daug mokosi, mat gamtos mokslai apima daugiau nei chemiją, o ir metodai kitokie nei kad įprasta Lietuvoje. „Kasdien pavargstu, bet kasryt labai noriu eiti į mokyklą“, – sakė pedagogė.

 

Turi daug idėjų

 

Turi daug idėjų Ar ji visą gyvenimą dirbs mokytoja? Ieva nežino atsakymo į šį klausimą, tačiau yra tikra, kad visuomet bus susijusi su švietimu. „Norėčiau pakeisti mūsų valstybinę chemijos programą, prisidėti prie kitų mokyklos pokyčių. Mano prioritetas – tobulinti Lietuvos švietimo sistemą, tad norėčiau kada nors grįžti į lietuvišką mokyklą“, – prisipažino jauna mokytoja. Ar ji save įsivaizduoja ateityje dirbančią švietimo priežiūros institucijoje, galbūt net ministre? „Nežinau, ką jie daro, bet turiu labai daug idėjų ir noriu jas įgyvendinti. Jei nepavargsiu. Bet manau, kad nepavargsiu“, – šypsojosi I.Lebedytė.

 

Aida Murauskaitė/Lrytas.lt

 
 
Contact form

 

ANTANAS 2018-11-20 10:38:39 IP: 46.249.171.25

Tai kada ateis toks laikas, kai tokių Ievų bus pilnos mokyklos? Jeigu mokyklose mokytojų pagrindinė pokalbių tema yra jų anūkų ir jų pačių sveikatos problemos bei artėjančio asmeninio 60-mečio paminėjimo rūpesčiai... Ko norėt? Baterijos jau nusėdę... 50 metų sulaukt mokytojui mokykloje - riba!

Šios dienos vardadieniai