2018-12-18, antradienis, 13:35.     Šiandien Joniškyje saulė teka 08:38, leidžiasi 15:50, dienos ilgumas 7:12.

Joniškio istorija LRT Plius laidoje „Stop juostos“ maršrutas Nr. 59

2018-10-15, paskelbė Dienos NAUJIENOS
Joniškio istorija LRT Plius laidoje „Stop juostos“ maršrutas Nr. 59

Šio maršruto veikėjai - joniškietis, amžininkas 92-iejų Vacys Nemunis, Joniškio paveldosaugos specialistė Regina Leknickienė, architektūros istorikė Jolita Kančienė ir Vytauto Didžiojo universiteto istorikas, docentas Kastytis Antanaitis.

 

Istorija byloja, kad šiam šiaurės Lietuvos pakraštyje esančiam miestui prieš 500 metų vardą suteikė iš Vilniaus paskutinius pagonis pakrikštyti atvykęs vyskupas Jonas.

 

Tarpukariu savo burmistrą, savivaldybę, muitinę, Lietuvos banko skyrių turėjusiame mieste vykdavo arklių turgūs, o itin žingeidūs ir apsukrūs gyventojai čia kūrė novatoriškus verslus bei rimtai konkuravo su tuometine viena didžiausių Šiaulių apskritimi. Trikampės formos aikštėje, natūraliai susiformavusioje Žagarės ir Livonijos gatvių sankirtoje Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio proga – joniškiečiai sugalvojo statyti paminklą papuošdami jį šalia pasodintomis liepomis. Paminklo autorius – garsus to meto architektas Vladimiras Dubeneckis. Sovietmečiu paminklas Lietuvos nepriklausomybei buvo nugriautas, o visai neseniai rekonstruojant aikštę, buvo nupjautos ir tarpukarinės liepos.

 

XX a. trečiajame dešimtmetyje Joniškyje gyveno net ketvirtadalis žydų. Jie ėmėsi visiškai naujų verslų – įkūrė ne tik kino teatrus ar fotoateljė, bet įrengė ir pirmąsias mieste modernias „Shell” bei „Dapolin” degalines, stovėjusias viduryje dabartinės miesto aikštės. Iki šių dienų miesto aikštėje išlikęs dviejų mūrinių sinagogų kompleksas  Baltoji ir Raudonoji, arba vasaros ir žieminė sinagogos. Pastatytos XIX a. amžiaus trečiajame ir septintajame dešimtmetyje.

 

Nors Joniškis apskrities centru ir netapo, tuometinė spauda rašė: „Šiaulių apskritis yra pati didžiausia Lietuvoje, kartu ir nepatogiausia administruoti. Jau dabar, kad gyventojams būtų patogiau kelios apskrities įstaigos įsteigtos Joniškyje: Mokesčių inspekcija ar Liaudies bankas.” Šiandien čia Jono Avyžiaus viešoji biblioteka, Vilniaus gatvė 3.

 

Liaudies banką projektavo Vokietijoje mokslus baigęs inžinierius Vytautas Peldavičius, Lietuvoje suprojektavęs  keletą geležinkelio stočių.

 

Iš to meto spaudos:  „Joniškio Liaudies Bankas įsteigtas 1923 metais. Bankas palaipsniui plėtė savo veiklą ir paskutiniu laiku daro milijonines apyvartas. Bankas verčiasi savo kapitalais ir jokių skolų neturi. Bankas narių turi per 1 000“ (Lietuvos aidas, 1939-ieji)

 

Pasak vietinių, tarpukarinio banko rūsyje kadaise buvo vaistinės saugykla, dabar tarpukarinėje vaistinėje įsikūręs bankas. Šis pastatas, esantis Vilniaus gatvė 1, neabejotinai vienas iš  tarpukario Joniškio simbolių. Jį 1939 m. projektavo vokiečių kilmės architektas Arnas Funkas.

                         

Tokiam sparčiam miesto vystymuisi daug įtakos turėjo ir geografinė padėtis. Per Joniškį ėjo senasis Hanzos pirklių kelias - Ryga - Karaliaučius. O keliu Sankt Peterburgas - Berlynas žmonės pasiekdavo Europą.

 

Šiaurės Lietuvos miestų ir miestelių statybas skatino kaimyninė Latvija, kuri lenkė mūrinių pastatų statybos tempais. Joniškyje gyveno ir nemažai latvių, čia veikė latvių pradinė mokykla, kurią lankė virš 20 vaikų.

 

Svarbų vaidmenį Joniškio visapusiškam vystymuisi taip pat turėjo ir čia gyvenusios šviesuomenės dėmesys švietimui.  Viena iš tokių asmenybių Joniškyje buvo Stanislovas fon Goessas – Kuršių Švedijos bajoras, šviesuolis ir mecenatas. Jo vardu pavadinta viena iš pagrindinių Joniškio gatvių. Tarpukariu šioje gatvėje mecenato dovanotoje žemėje per 3 metus buvo pastatyti„Aušros“ gimnazijos rūmai. Architektas – Grigorijus Gumeniukas. 1933 m. 

 

Iš to meto spaudos: „Mokyklos rūmai augo greitai ir atsiėjo apie 200.000 litų. Rūmai turi centralinį šildymą. Klasės erdvios ir šviesios. Apylinkės gyventojai džiaugiasi, kad jų vaikai galės mokytis tokiuose gražiuose rūmuose. Mokykloje yra apie 200 mokinių, daugiausia ūkininkų vaikų“. (Lietuvos aidas, 1932-ieji)

 

Ne tik mecenatai rėmė švietimą, bet ir miesto ūkininkai, kurie padovanojo sklypą dar vienai mokyklai Joniškyje - dabartinei Saulės pagrindinei mokyklai. 1936-ieji. Projekto autorius inžinierius – Antanas Liorentas, technikos mokslus baigęs Vokietijoje, grįžęs į Lietuvą buvo paskirtas ne tik Joniškio, bet ir visos Šiaulių apskrities inžinieriumi.

 

Mokyklos kiemą akmenimis grindė patys miestiečiai, kurie pustrečio šimto tūkstančių litų kainavusiai mokyklai aukojo ne tik pinigus, bet ir statybines medžiagas. To meto spauda rašė: „Tai vienintelė tokia pradžios mokykla, turbūt, visoje Lietuvoje, išskyrus gal kurią Kauno pradžios mokyklą. Vaikams maudytis įrengtas šilto ir šalto vandens lietus, erdvūs koridoriai, rūbinės, didelė salė.” (Lietuvos aidas, 1936-ieji)

 

Naująją mokyklą lankė pusšešto šimto moksleivių, dirbo dešimt mokytojų. Todėl triaukščiam pastatui buvo pristatytas dar ir ketvirtas.

 

Pakeliavus kiek atokiau, į miesto pakraštį – Livonijos gatvė 30, prieš akis iškyla 1937-aisiais atidaryta moderni Šventojo Vincento Pauliečio draugijos senelių prieglauda. Architektas nežinomas. Šiandien čia - taip pat Senelių globos namai.

 

Šventojo Vincento Pauliečio draugija tarpukariu šelpė beturčius, našlaičius,  steigė ir rūpinosi vaikų darželiais ar prieglaudomis.

 

20-o amžiaus 3-asis dešimtmetis. Joniškyje – jau 4000 gyventojų. Čia kuria tokie žymūs žmonės kaip knygnešys, aušrininkas– Matas Jonas Slančiauskas (g.1850), dailininkas, grafikas ir fotografas Adomas Varnas. Čia gimė rašytoja, meno kritikė Sofija Kymantaitė Čiurlionienė.

 

Žydų kilmės fotografas Jankelis Fišeris 1939 m. kino teatrą įkūrė savo namuose kur veikė ir fotoateljė.Iš to meto spaudos: „gražus mūrinis pastatas, kuriame moderniai įrengtas kinematografas. Svarbu, kad erdvi salė ir scena pritaikyta didesnio masto vaidybai. Dabar joniškiečiai dažniau galės susilaukti ir Valstybės Teatro gastrolių“.

 

Kino teatrus bei jų repertuarą pamena ir joniškietis, 92-iejų metų  Vacys Nemunis. Jo tėvas Kostas Nemunis dirbo viename iš Joniškio kino teatrų.

 

Vacio Nemunio tėvas taip pat buvo dailidė, mūrinininkas, žinomas visoje apylinkėje.  Savo keturis vaikus pirmiausia mokė amato. Pats Vacys Nemunis  dirbo siuvėju.  Iš savo prisiminimų ryškiausiai atsimenantis ir besidžiaugiantis jo siūta vestuvine suknele.

 

Iš to meto spaudos: „Žemė Joniškio apylinkėse labai gera ir ūkininkai pratę turtingai gyventi. Joniškiečiai mėgsta švietimą. Kooperacija tarpsta. Joniškio vartotojų bendrovė yra tvirčiausia ir pavyzdingiausia Lietuvoje. Visados eina labai gyvas susisiekimas autobusais bei automobiliais su Šiauliais ir Žagare, Ryga ir Taurage. VIenu žodžiu Joniškis – ne užkampis.”

 

Laida kuriama bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros taryba ir patronuojant Unesco. 

 

Laidą pasižiūrėti galima čia.

 
 
Contact form

Šios dienos vardadieniai

Apklausa

Ar Jums gera gyventi Joniškio rajone?