2019-06-16, sekmadienis, 13:48.     Šiandien Joniškyje saulė teka 04:41, leidžiasi 21:55, dienos ilgumas 17:14.

Kai šventės praeina (esė)

2019-01-02, paskelbė Dienos NAUJIENOS
Kai šventės praeina (esė)

Nupoškėjo, nublyksėjo padange fejerverkų ugnys, blykstelėjo ir užgeso jų atšvaitai. Atslūgo beprotiško pirkimo karštinė, suskaičiuotos praėjusių metų biudžeto išlaidos ir pajamos, nuostoliai ir pelnas. Išdalinti šakočiai ir išsiuntinėti banalūs ir jau niekam nebeįdomūs atvirukai. Tik dar vienur kitur nenupuoštos eglutės, tokios vienišos ir liūdnos, primena, jog šventės vis dėlto buvo. Nors statistikos duomenys skelbia, kad Lietuvoje kas penktas gyventojas balansuoja ant skurdo ribos arba gyvena žemiau jos, tačiau parduotuvių lentynos tuštėjo tokiu greičiu, jog galėjai suabejoti tų duomenų patikimumu. Ir ypač gėrimų lentynos. Čia tai tikrai dar kartą įrodėme, jog lietuviai – viena iš labiausiai geriančių tautų Europoje. Beveik neaplenkiami... Paradoksalu: esame vieni iš skurdžiausių, geriame daugiausiai. Nevalingai kyla klausimas: esame skurdžiausi todėl, kad geriame, ar geriame, nes esame skurdžiai? Atsakymas, matyt, slypi kažkur anapus.  

 

Šventė jau savaime užkoduoja būtinybę linksmintis. Tik liūdna, jog daugiau linksminame kūną ir pamirštame apie savo sielą. Na, gal ir ne visai pamirštame. Juk dažnai girdime sakant: ,,Dovana džiugina sielą“. O kokios gi šventės be dovanų. Mūsų mažyliai nuoširdžiai tiki, jog dovanas po Kalėdų eglute atneša Kalėdų senelis. Prieš keletą metų prieššventinį vakarą dukrelė susikaupusi kabino žaisliukus ir prašė palikti vietos, kad Kalėdų Seneliui būtų kur padėti dovanas. Graži vaikystės iliuzija, kuria ji šventai tikėjo keletą metų, susikaupusi rašė laiškus į Laplandiją ir laukė išsipildymo. Visada sulaukdavo. Argi gali būti kitaip vaikystėje, kai stebuklas, pasaka yra neatsiejama kasdienybės dalis?

 

Mes, XXI amžiaus realistai ir nihilistai, pasakomis jau seniai netikime (išskyrus reklamą, kurią drasiai galima vadinti šiuolaikine pasakos forma). Žinome, jog dovanos atkeliauja tikrai ne iš Laplandijos. Pats dovanojimas senas kaip pasaulis. O dovana – ne tik daiktas. Populiarus amerikiečių filosofas Alfonso Lingi‘s teigia, jog dovana ,,žymi įvykius, apreiškimus ar daiktus, kurių didybė ir puikumas atsieja juos nuo pasisavinimo praktikos – išmatavimo, katagorizavimo ir užvaldymo.“ Jo nuomone, dovana yra susijusi su aistra. Taigi paprasta išvesti matematinę dovanos formulę: dovana lygu daiktas (ar jo atitikmuo) plius aistra (emocijos ir jausmai). Emocijos apgaubia dovaną nematoma aura, kuri tuo stiprenė, kuo nuoširdesni mūsų jausmai. Tačiau nėra taisyklės be išimties – tai žino net ir ne itin pažangus mokinukas. Todėl vienos dovanos puikuojasi lentynose, kitos iškeliauja tik vienam Dievui težinomais keliais. Viename interviu  buvęs televizijos žvaigždė M. Veselis  prisipažino, jog nepatikusią dovaną atidavė kitaim, t. y. perdovanojo. Būtų įdomus gyvenimo pokštas, jei po metų kitų dovana sugrįžtų jam. Veikiant logikai nepavaldiems gyvenimo dėsniams kas gi atsimins, iš kur ji pradėjo savo šventinę kelionę.

 

O štai po švenčių apsilankiusi madingoje parfumerijos ir kosmetikos parduotuvėje pamačiau moterį, kuri atsinešė pardavėjoms parodyti kvepalus ir paklausė, kiek šie kainuoja. Pasirodo, juos gavo dovanų ir jai smalsu, kokia jų kaina. Štai taip! Tas pats A. Lingi‘s teigia, jog tikra dovana įteikiama tik tada, kai ,,tai, ką duodi, didingai atgyja gavėjo gyvenime ir širdyje. Tik ekstravagantiška ir aistringa širdis gali įvertinti ir priimti dovaną“. Matyt, mūsų šventėms (o ir kasdienybei) labiausiai trūksta to vienintelio dalyko – aistros. Nemačiau, ar smalsioji moteris sužinojo tai, kas ją taip domino. Tačiau žinau, jog tai pirmoji šių kaiulės metų kiaulystė tikėjimui, kad dovana – tai dalykas, neišreiškiamas kaina. Gerai, kad yra ką apkaltinti. Šiais metais, nereikės ieškoti atpirkimo ožio, užteks pasakyti, jog gyvename kiaulės metus.  

 

Kai pagaliau baigsime skaičiuoti visų gautų dovanų vertę, galbūt pažvelgsime pro langą ir rudeniu dvelkiančiame sausio vėjyje, netikėtai prapliupusiame lietuje ar pilkose vakaro sutemose perskaitysime paprastą tiesą, jog geriausia dovana – tai laikas, praleistas kartu. Kartu su tais, kurie tau brangūs, svarbūs ir reikšmingi kasdien, kiekvieną minutę, kiekvieną šio ,,beprotiškai fantastiško“ gyvenimo mirksnį.

 

Aušra Lukšaitė – Lapinskienė

 
 
Contact form

Šios dienos vardadieniai