2018-08-21, antradienis, 07:55.     Šiandien Joniškyje saulė teka 06:06, leidžiasi 20:35, dienos ilgumas 14:29.

Lina Kuzminskienė – žmogus, mylintis vaikus ir pats galintis būti vaiku (1)

2018-06-11, paskelbė Dienos NAUJIENOS
Lina Kuzminskienė  –  žmogus, mylintis vaikus ir pats galintis būti vaiku

„Saulės“ pagrindinės mokyklos neformaliojo vaikų švietimo grupės „Pagauk ritmą!“ mokiniai iš gegužės pabaigoje Palangoje vykusio festivalio „Sportas visiems“ grįžo su nugalėtojų taure. Ta proga portalas manojoniskis.lt kalbina grupės vadovę pedagogę  LINĄ  KUZMINSKIENĘ. 

 

Kokia grupės „Pagauk ritmą!“ atsiradimo istorija?

 

Neformaliojo vaikų švietimo grupei „Pagauk ritmą!“ dar tik du metukai, nors ritmiškai judėti su lazdelėmis pagal muziką pradėjome pusmečiu anksčiau. Idėją, kartu su kolegomis-lavinamųjų klasių mokytojais, parsivežėme iš Vilniaus 2016 m. pavasarį, kur neįgaliųjų muzikos ir teatro festivalio metu vienas kolektyvas pagal skambančią muziką mušo lazdelėmis į gimnastikos kamuolius. Artėjo motinos diena, todėl jau žinojau, kad mes būtinai išbandysime ritmišką beldimą ir nustebinsime mamas.

 

Kolega Antanas Gecevičius padarė iš plastikinių vamzdžių lazdeles, iš visų mokyklos sporto salių susirinkome gimnastikos kamuolius. Ilgai svarstėme į ką juos įstatyti, kad mušimo metu būtų stabilūs. Fantazija atvedė iki virtuvėje esančių taburečių, kurias apvertus gavosi puikūs kamuolių laikikliai. Ilgai sėdėjau prie kompiuterio ir ieškojau užvedančios muzikos, pati mokiausi mušti ritmiškai, įtraukiau judesį-šokį. Namuose kamuolių neturėjau, tai juos man atstojo stalas, fotelis, kolonėlės. Namiškiai įtartinai į mano šokius žiūrėjo, bet aš turėjau išmokti, kad galėčiau mokyti.

 

Po sėkmingo pasirodymo motinos dienos proga, neliko abejonių, kad toks ritmiškas judėjimas ir mušimas į kamuolius „veža“ ne tik mane, bet ir mokinius, todėl 2016m. rudenį, leidus mokyklos direktoriui, subūriau neformaliojo vaikų švietimo grupę „Pagauk ritmą!“

 

Kokie prisiminimai liko iš pirmųjų su grupe darbo metų?

 

Pirmais metais į būrelį pakviečiau vienuolika mokinių, su kuriais vieną kartą per savaitę, po pamokų, dvi valandas mušdavome ritmą, šokdavome, improvizuodavome pagal muziką. Antrais metais priėmiau visus norinčius ir galinčius (šiandien 17 mokinių, kurių amžius nuo 11iki 21 metų) bei subūriau dvi „Pagauk ritmą!“ grupes: „mažųjų“ ir „didžiųjų“. Ši idėja pasiteisino visą šimtą procentų, t.y. vieną pamoką „didžiuosius“ apmokau, o kitą pamoką prie vieno kamuolio jau stovi „didysis“ ir „mažasis“ „Pagauk ritmą!“ narys bei stebi vienas kitą, mokosi, žodžiu vyksta visapusiškas bendravimas ir bendradarbiavimas bei superinė pagalba man.

 

Ritmo mušimas ir šokis dviese prie vieno kamuolio išsprendė ir inventoriaus gabenimo į pasirodymus geltonuoju mokykliniu autobusėliu. Įsivaizduokite, jei reikėtų vežti 17 mokinių ir tiek pat taburečių bei kamuolių. O pirmais metais buvo visko: kamuolius išleisdavome, nuvažiavę puldavome pūsti, po pasirodymo vėl išleisdavome.

 

Kur dalyvavovote su grupės pasirodymais?

 

Viešų pasirodymų, festivalių, konkursų per dvejus „Pagauk ritmą!“ gyvavimo metus turėjome nemažai, o kai kurie jų jau tapo tradiciniais – Pasaulinės Dauno sindromo dienos minėjimų koncertai Joniškio kultūros centre ir kultūros centro lauko estradoje, Tarptautinės žmonių su negalia dienos minėjimo koncertai prie Joniškio rajono savivaldybės ir kultūros centro lauko estradoje, „Atvirų durų dienos“  Joniškio rajono specialiųjų pedagogų metodiniame būrelyje, muzikos ir teatro improvizacijų festivaliai „Šakar makar“ Vilniaus specialiojo ugdymo centre „Aidas“. Dalyvavome Plungės kultūros cento projekte-koncerte „Mes esme vienodi, mes norime būti kartu“, Respublikiniame neįgaliųjų menų festivalyje ,,Kai tu šalia" Pasvalio kultūros centre, Mažeikių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje atidarėme „Šypsenėlių“ parodą, koncertavome Radviliškio sporto arenoje Lietuvos specialiųjų klasių mokinių sporto šventėje ,,Judėk ir būsi sveikas“, Šiaulių universiteto Specialiojoje olimpiadoje ,,Jaunieji atletai". Mūsų pasirodymu žavėjosi Rygoje vykusios tarptautinės konferencijos „Atrastos bendradarbiavimo sėkmės“ dalyviai. Nepaliekame be dėmesio ir savos mokyklos žiūrovų.

 

Jau antri metai dalyvavome Palangos festivalyje „Sportas visiems“. Paskatinti joniškietės Linos Budrienės, šiemet pirmą kartą Palangos festivalyje įsijungėme į konkursą „Džiaugsmo gimnastika“. Dalyvavimas konkurse buvo sėkmingas – į Joniškį parvežėme nugalėtojų taurę.

 

Iš visų festivalių, pasirodymų į namus grįžtame su padėkomis, saldžiais apdovanojimais.

 

Kaip vyksta repeticijos grupėje „Pagauk ritmą“, kokias taikote metodikas?

 

Mano mokiniai skiriasi ne tik savo amžiumi, bet ir gebėjimais. Vienas gali šokinėti, kitam nepavyksta tai padaryti, dar kitas negali pakelti kojos ar pasilenkti, pritūpti. Todėl repeticijų metu kiekvienas dirba pagal savo individualius gebėjimus. Pirmaisiais repeticijų metais stovėdavau atsisukusi veidu į mokinius. Jie turėdavo matyti mano emociją, atliekamą judesį, kryptį. Šiais mokslo metais mes patobulėjome, galiu šokti nusisukusi nuo jų, imlesni jaunuoliai jau rodo emocijas ir vietoj manęs. Tikiu, kad ateis laikas, kai jie galės šokti ir be manęs, o aš tik vadovausiu užkulisiuose. Repeticijų metu būtinas nuolatinis mokinių skatinimas visų kartu ir kiekvieno atskirai, ne tik emocijų, bet ir energijos rodymas. O atkartoti veiksmus po trumpesnio ar ilgesnio laiko jie tikrai sugeba, kartais net pralenkia savo mokytoją. Po pasirodymo būtinai pasitikslina: „ Na, kaip aš?“ Labai padeda repeticijų filmavimas. Oi kiek paskui būna aptarimų, juokų ir pastebėjimų vienas kitam!

 

Ar sudėtinga dirbti su negalią turinčiais žmonėmis?

 

Kiekvienas darbas, net ir sudėtingiausias, jei dirbi su atsidavimu ir meile, tampa tiesiog darbu. Tiesiog nebeįsivaizduoji, kad galėtum dirbti kitaip.

 

Jūs neapsiribojate veikla tarp keturių sienų. Savo kolektyvą pristatote festivaliuose, konkursuose. Kaip vertinami Jūsų vadovaujamų šokėjų pasirodymai?

 

Trumpas pavyzdys: vyksta festivalis Vilniuje, vieno kolektyvo vadovė organizatorės klausia: „Ar Joniškis šiais metais dalyvaus?“ Išgirdusi teigiamą atsakymą tarsi paprašo: „Galėtų mūsų pasirodymas būti pirmesnis nei joniškiečių, nes po jų mes nublanksime.“

 

Sceniniam vaizdui sukurti reikalingos bent minimalios išlaidos…

 

Ačiū mokyklos direktoriui Tomui Armonavičiui, kuris viskuo ir visada yra pasirengęs padėti neformaliojo švietimo grupei „Pagauk ritmą!“: nupirko kamuolius, būgnų lazdeles. Ačiū mokyklos technologijų mokytojoms Juratei Mažunavičienei ir Ilonai Čeilutkienei, kurios pasiuvo mokiniams kelnes, prikarpė spalvotų vėliavėlių.

 

Kokia esate vadovė?

 

Su ypatingais vaikais gali dirbti ypatingas vadovas. Tai toks gerąja prasme kvaištelėjęs žmogus, mylintis vaikus ir galintis būti toks kaip ir jie – nuoširdus, pagarbus, supratingas, atidus, atlaidus, rūpestingas, kartais virstantis klounu ar aktoriumi, bet svarbiausia – kantrus. Tai gal aš ypatinga? Reikėtų paklausti mano mokinių…

 

Iš kur Jūs semiatės minčių, idėjų?

 

Pagrindinis šaltinis – tai visagalis Google, YouTube muzikos kanalas, taip pat išvykos į konferencijas, festivalius, kur mokytojai dalinasi savo darbo patirtimi.

 

Apsisprendimas dirbti  su „Saulės“ pagrindinės mokyklos neformaliojo vaikų švietimo grupe „Pagauk ritmą“ yra lyg ir ėjimas iš komforto zonos. Ar nenusivylėte? Ar nė karto nenusviro rankos?

 

Iš komforto zonos aš išėjau jau prieš keturiolika metų. Prieš tai buvau įgijusi pradinių klasių mokytojos specialybę ir penkis metus dirbau Ziniūnų kaimo mokyklėlėje su pradinukais. Mažėjant vaikų skaičiui, mokyklą uždarė. Kadangi Ziniūnų mokykla buvo Joniškio antrosios vidurinės (dabar „Saulės“ pagrindinės) mokyklos skyrius, direktorius Tomas Armonavičius pasiūlė darbą šioje įstaigoje – lavinamojoje klasėje mokyti neįgalius vaikus, t.y. būti mokytojos padėjėja. Sutikau ir nėriau į visišką nežinią – nei neįgalių buvau savo gyvenime sutikus, nei žinojau, kaip su jais reikės dirbti. Padirbėjusi kaip mokytojo padėjėja, supratau, kad dirbti su ypatingais vaikais – mano pašaukimas, o gal – net mano svajonių specialybė!

 

Mūsų mokyklos direktorius Tomas Armonavičius man pasiūlė mokytis. Taip Šiaulių universitete baigiau specialiąją pedagogiką ir įgijau bakalauro laipsnį. Mokytis buvo įdomu ir nesunku: dirbau su ypatingais mokiniais, jau turėjau praktikos.

 

Kartą aš vėl turėjau galimybę grįžti į komforto zoną. Bet pasirinkau neįgaliuosius vaikus. Savo pasirinkimu dar nei karto nesuabejojau ir nenusivyliau. Su pradinukais tikrai buvo gera dirbti, bet aš atradau savo pašaukimą – „kitokius“ mokinius. O apsispręsti, ar imtis kokio nors būrelio su negalią turinčiais mokiniais, tikrai reikėjo daug laiko, net dvylika metų. Buvo daug svarstymų, pokalbių su savimi.  Turbūt reikėjo išlaukti, subręsti tinkamam momentui, patikėti idėja. Niekada nenorėjau daryti tik dėl darymo, jei veikti – tai su energija, nuoširdžiai.

 

Ar bendraujate su jaunimo bendruomenėmis?

 

Ne. Bet mes esame atviri visiems!

 

Ko Jūsų kūryboje daugiau: humoro ar tragizmo?

 

Humoro ir tik humoro. Tik linksma, energinga muzika veža „Pagauk ritmą!“

 

Ką šokio judesys duoda neįgaliam žmogui?

 

Nekalbančiam – galimybę kalbėti šokio, muzikos ritmu, neprigirdinčiam – galimybę pajausti ir suprasti muziką, turinčiam intelektinę negalią – šokio judesys lavina visus pažintinius procesus, koordinuoja kūno judesius, padeda sumažinti agresiją, sustiprina savigarbą, socialinius įgūdžius.

 

Ar Jūsų darbe vyksta stebuklų?

 

O taip! Tik kad jie įvyktų reikalinga meilė, kantrybė ir tikėjimas.

 

Ačiū už įdomias mintis. Sėkmės!

 

 
 
Contact form

 

IRENA BARTAŠIŪNIENĖ 2018-06-11 07:48:54 IP: 81.7.99.85

Su malonumu perskaičiau straipsnelį.Džiaugiuosi, kad mūsų mokykloje dirba Lina, sugebanti išeiti iš komforto zonos.

Šios dienos vardadieniai

Apklausa

Kokias prekes dažniausiai perkate Šiauliuose?