2018-08-21, antradienis, 07:55.     Šiandien Joniškyje saulė teka 06:06, leidžiasi 20:35, dienos ilgumas 14:29.

Michailas Barklajus de Tolis – Žiemgalos lygumų vėjų išsupuotas feldmaršalas

2018-06-11, paskelbė Dienos NAUJIENOS
Michailas Barklajus de Tolis – Žiemgalos lygumų vėjų išsupuotas feldmaršalas

Šiais metais sukanka 200 metų, kai Anapilin (1818 m.) iškeliavo garsus Rusijos Imperijos karys, feldmaršalas Michailas Barklajus de Tolis.

 

Kalbant apie būsimąjį karvedį būtina prisiminti, kad XVIII amžiuje kilmingųjų tarpe vyravo atitinkama lavinimosi sistema: be gero elgesio ir aristokratiškų manierų bei laikysenos, vaikai buvo mokomi prancūzų ir antikinių kalbų, ir kitų mokslų, būtinų tam tikram bendros kultūros lygiui įgyti. Atsakingai parinkti išsilavinę korepetitoriai ir mokytojai dvaruose ruošė jaunimą universitetų auditorijoms, nes studijos užsienyje, kaip ir šiandien, buvo garbės ir prestižo reikalas. Užtekdavo kelerius metus klausyti paskaitų, studijuoti to meto garsiausiuose universitetuose, kadangi vėliau gaunant atsakingą postą buvo nelabai griežtai reikalaujama aukštojo mokslo baigimo diplomo. Pareigas nulemdavo ne diplomas, bet priklausomybė atitinkamam luomui.

 

Baltijos regiono diduomenės vokiečiai arba suvokietėję dvarininkai daug dėmesio skyrė vokiečių kultūrai, jie įgydavo gan gerą išsilavinimą, bet taip pat ir diplomatinės bei karinės tarnybos patyrimą. Jie suvokė Rusijos Imperijos geopolitines nuotaikas ir sugebėjo palaikyti glaudžius ryšius su Sankt Peterburgo Imperatoriaus dvaru ir visuomet suspėdavo atrasti sau naujų galimybių.

 

Lietuviškosios Žiemgalos krašte XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje gyveno dvi išskirtinės Europinio ryškumo asmenybės. Viena jų – Teodoras Grotusas (vok. Theodor von Grotthuß, gimęs 1785 m. sausio 20 d. Leipcige, miręs 1822 m. kovo 26 d. Gedučiuose, Pakruojo raj. – elektrolizės, fotochemijos dėsnių atradėjas, pirmasis Lietuvos fizikochemikas, geologas). Apie jį yra daug ir išsamiai rašyta. Antroji ryški asmenybė  –  karvedys, feldmaršalas Barklajus de Tolis. Jam skiriama mažiau dėmesio. Nežiūrint į tai, Žiemgalos krašte, Pakruojo rajone, Pamūšio gyvenvietėje yra išlikę Barklajų giminės dvaro pastatai.

 

Barklajui de Toliui paminklas Rygoje

 

Prieš pradedant pasakojimą apie kariškį Michailą Barklajų pateiksime keletą buvusio pavaldinio generolo Aleksejaus Petrovičiaus Jermolovo minčių :  „...Išsimokslinęs, šviesaus proto, pozityviai mąstantis, kruopštus darbuose, kantriai ir rūpestingai atliekantis jam patikėtus darbus, nebijantis atsakomybės; ignoruojantis pavojų, bebaimis. Geros sielos, tolerantiškas, dėmesingas kitų darbams...“.

 

Tai, sakyčiau, Žiemgalos lygumų krašte augusio žmogaus apibūdinimas, tegul ir nekalbėjusio lietuviškai, bet perėmusio visas išskirtines ir teigiamas to krašto savybes.

 

           

MICHAILAS BARKLAJUS de TOLIS

 

Michailas Barklajus de Tolis (Barclay de Tolly), kilęs iš škotų giminės, kurios dalis septynioliktame šimtmetyje pasitraukė iš Škotijos į Livoniją  po to, kai O. Kromvelis įvedė diktatūrą Anglijoje. Būsimasis karvedys gimė Lietuvoje, Pamūšyje (Pakruojo r.), kur jo tėvas Veinhaldas Gothardas Barklajus de Tolis (Weinhold Gotthard Barclay de Tolly, 1734.-1781.), rusiškuose šaltiniuose rašomas slaviškas vardas Bogdanas. Jis iš Rusijos Imperijos armijos buvo išleistas į atsargą turėdamas poručiko karinį laipsnį, o už tarnybą suteiktas Rusijos Imperijos bajoro titulas.  Motina - Margarita Elizabetė, gimusi fon Smiten (Margaretha Elisabeth von Smitten, 1733 – 1771 m.), kilusi iš švedų dvarininkų šeimos, turėjusios giminės dvarą Beklore, netoli nuo Valgos miesto, dabartiniu metu tai Jygejiestės miestelis Estijoje.

 

Michailas Barklajus de Tolis gimė 1761 metais gruodžio 24 dieną,  Pamūšyje,  dabartiniame Pakruojo rajone, pakrikštytas Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčioje. 

 

1791 metais Michailas Barklajus de Tolis vedė savo pusseserę Agnietę Eleną fon Smiten (1770 – 1827 m.) Jiems gimė sūnus Ernestas Magnus (Maksimas Michailovičius) Barklajus de Tolis (1798 – 1871 m.) Rusijos Imperijos armijos pulkininkas. Buvo du kartus vedęs.  Nei su pirma, nei su antra žmona vaikų neturėjo. Po sūnaus kunigaikščio Ernesto Magnuso mirties kunigaikščio titulas perėjo sūnėnui Aleksandrui Magnusui Fridrichui Veimarui, gimusiam 1824 metais.

 

ĮSRUTYJE, dabartiniame Černiakovske, centrinėje miesto aikštėję 2007 metais pastatyta skulptūra, kurioje feldmaršalas  kunigaikštis BARKLAJUS DE TOLIS sėdi ant žirgo

 

Michailas Barklajus de Tolis  mirė 1818 metais gegužės 26 dieną –  Gesviečių dvare, netoli  Instenburgo (Įsrutis, dabar - Černiachovskas, Kaliningrado sr., Rusija). Palaidotas Bekloro dvare (Jygejiestė, Estija). Karvedžiui  pastatyti paminklai Sankt Peterburge, Maskvoje, Rygoje ir Tartu.

 

Kunigaikštis nuo 1815 m., Rusijos imperijos karys, vėliau  Rusijos armijos feldmaršalas.  Dalyvavo daugelyje Rusijos karų: su Osmanų imperija (1787 – 1781  m.), Švedija (1788 - 1790 m.), Prancūzija (1806 - 1807 m.). Buvo Suomijos generalgubernatorius.  1810 – 1812  m. - Rusijos karo ministras. 1812 m. karo su Prancūzija metu buvo Rusijos kariuomenės Pirmosios Vakarų armijos vadas. Vengdamas susidūrimo su Prancūzijos Imperatoriaus Napoleono  vadovaujama Prancūzijos kariuomene, pasitraukė į Rusijos gilumą, ir tokiu būdu išsaugojo pagrindines Rusijos kariuomenės jėgas.  Vadovavo Rusijos ir Prūsijos jungtinei kariuomenei 1813-1814 m. kare su Prancūzija.

 

TARNYBA RUSIJOS IMPERIJOS ARMIJOJE

 

1776 m. pradėjo tarnauti  Rusijos Imperijos Pskovo karabinierių pulke. Neaukšta Barklajaus kilmė trukdė kilti karjeros laiptais karinėje tarnyboje, jam prireikė daugiau nei dvidešimties metų, kad užsitarnautų pulkininko laipsnį. 1805 metais jau būdamas generolas – majoras, dalyvavo Austerlico mūšyje. Kare su Napoleonu 1806 – 1807 metais vadovavo divizijai, pasižymėjo mūšyje prie Preisiš – Eilau. Mūšio metu buvo sunkiai sužeista dešinė ranka – sutrupintas kaulas, todėl buvo priverstas palikti armiją dėl ilgalaikio gydymosi. Jo didvyriškums buvo įvertintas dviem ordinais ir generolo – leitenanto laipsniu.

 

Rusų – švedų kare 1808 – 1809 metais korpusas, kuriam vadovavo Barklajus, žiemos metu persikėlė per Kvarkeno sąsiaurį, taip priversdamas švedus susėsti prie derybų stalo. 1809 metų kovo mėnesį Michailui Barklajui de Toliui suteikiamas infanterijos generolo laipsnis ir jis paskiriamas vyriausiuoju Suomijos armijos vadu, o pasirašius taikos sutartį paskiriamas naujai įgytos Suomijos krašto generaliniu gubernatoriumi ir apdovanojamas Šv. Aleksandro Nevskio ordinu. 1809 metais Rusijos Imperijos armijoje buvo 61 generolas -  leitenantas. Barklajus de Tolis šiame sąraše buvo 47 – as. Kai Rusijos imperatorius Aleksandras I (arba Aleksandras Pavlovičius Romanovas, rus. Александр I Павлович, 1777 – 1825 m. ) suteikė jam infanterijos generolo laipsnį, likusieji 46 pasijautė įžeisti ir aukštuosiuose armijos sluoksniuose kilo nepasitenkinimas, buvo apkalbamas „išsišokėlis“ Barklajus, o kai kurie kariškiai protestuodami parašė atsistatydinimo prašymus.

 

Buvimas Suomijos gubernatoriumi jam suteikė galimybę pakilti dar aukščiau karjeros laiptais.  Nuo 1810 metų sausio 18 iki 1812 metų rugpjūčio 24 dienos jis užima Rusijos karo ministro postą. Daug dėmesio skyrė armijos  sustiprinimui, vadovavo leidiniui „Gausios veikiančiosios armijos nuostatai“ („Учреждения для управления большой действующей армией“), kuriame buvo nurodomos aukščiausių vadų teisės ir pareigos bei lauko štabo sudėtis. Įvedė korpusinį armijos organizavimą ir naujus karinius statutus, pasiekė, kad būtų patobulintas karinis parengimas ir aprūpinimas, padidintas tarnaujančių armijoje kariškių skaičius ir pradėta naujų tvirtovių statyba.

 

DIDYSIS TĖVYNĖS KARAS 1812 METAIS

 

Barklajus paruošė karinį planą atvejui, jei įsiveržtų Napoleono armija. Plane buvo numatytas strateginis atsitraukimas Volgos upės kryptimi. Tačiau imperatorius Aleksandras I- asis to plano nepatvirtino.

 

Barklajaus de Tolio vaidmens 1812 kare įvertinimą daug kuo įtakojo imperatoriaus rūmų „rusų partijos“ nuostata: jie Barklajų laikė „vokiečiu“ ir reikalavo nušalinti jį nuo vyriausiojo karo vado posto. Dvarininkija nebuvo sužavėta jo „išdegintos žemės“ taktika, kurią jis buvo priverstas panaudoti gynybinėje kovoje su daug stipresne Napoleono armija.

 

1812 metų Tėvynės karo pradžioje Barklajus de Tolis vadovavo Pirmajai Vakarų armijai, kuri buvo sukoncentruota Lietuvoje. Spaudžiamas stipresnių jėgų mūšiuose prie  Vitebsko ir Smolensko buvo priverstas atsitraukti.

 

Prasidėjus Napoleono armijos žygiui per Lietuvą, didžiausios rusų - Pirmosios Vakarų armijos, vadovaujamos karo ministro Barklajaus de Tolio ir turinčios apie 130 000 karių, vyriausioji būstinė buvo Vilniuje. Čia taip pat stovėjo imperatoriaus Aleksandro I gvardija. Pirmosios Vakarų armijos korpusai buvo išdėstyti po Lietuvą nuo Raseinių iki Lydos. Spaudžiama galingesnių Napoleono karinių pajėgų, M. Barklajaus de Tolio armija buvo priversta trauktis.

 

Palikdamas Vilnių, jis išleido atsišaukimą, pranešdamas Vilniaus gyventojams, kad armija kurį laiką paliks Vilnių ir pasitrauks į Imperijos gilumą; atsišaukimas ragino gyventojus išlaikyti rimtį ir ištikimybę imperatoriui Aleksandrui I. Vengdamas susidūrimų su Napoleono vadovaujama Prancūzijos kariuomene, Pirmoji Vakarų armija traukėsi į Rusijos gilumą, ir tokiu būdu išsaugodama Rusijos kariuomenės pagrindines jėgas. Priverstinis atsitraukimas armijoje ir šalyje sukėlė nepasitenkinimą, todėl Pirmoji Vakarų armija rugpjūčio pradžioje prie Smolensko sujungiama su infanterijos generolo P. I. Bagrationo (1765 – 1812 m.) vadovaujama Antrąja Vakarų armija. 1812 metų rugpjūčio 29 dieną visoms karinėms pajėgoms buvo paskirtas generolas feldmaršalas M. I. Kutuzovas (1745 – 1813 m.). Borodino mūšio metu Barklajus de Tolis vadovavo rusų karių dešiniajam sparnui ir centrui, didvyriškai elgėsi ir sumaniai vadovavo kariams. Liudininkai tvirtino, kad generolas Barklajus tame mūšyje sąmoningai nesisaugojo priešo ugnies, jam sunku buvo pergyventi tylų smerkimą kaip iš kariškių, taip ir iš visuomenės pusės. Iki Borodino mūšio kariniai daliniai atsisakė sveikinti Barklajų, laikydami jį pagrindiniu pralaimėjimų prie Vitebsko ir Smolensko kaltininku. Liudininkai perdavė, kad Borodino mūšio dieną Barklajus pakeitė net penkis žirgus, kurie buvo nukauti ar sužeisti. Nežiūrint į tai, jis ryžtingai siekė strateginio atsitraukimo. Kariniame pasitarime Filiuose pasisakė už pasitraukimą iš Maskvos. Apie tai jis rugsėjo 11 (23) rašė laiške žmonai:

 

„Kuo visa tai nesibaigtų, aš tvirtai įsitikinęs, kad padariau visa, kas įmanoma, kad būtų išsaugota valstybė, ir jeigu Jo Didenybė dar turi armiją, galinčią grasinti priešui sutriuškinimu, tai – mano nuopelnas. Po daugybės aršių mūšių, per kuriuos aš sulaikiau priešą ir sudaviau jam triuškinančių smūgių, man teko armiją perduoti feldmaršalui Kutuzovui. Jis perėmė vadovavimą, kai armija buvo pajėgi susiremti su bet kokio galingumo priešu. Aš ją perdaviau tokiu momentu, kai pats buvau tvirtai pasiryžęs  palankiomis sąlygomis laukti priešo atakos, ir buvau įsitikinęs, kad atlaikysime tą ataką... Jeigu Borodino mūšyje armija nebuvo visiškai ir galutinai sutriuškinta, tai -  mano nuopelnas, ir šis mano įsitikinimas guos mane iki paskutinės gyvenimo minutės“.

 

Po armijos reorganizacijos, kurią įvykdė feldmaršalas Kutuzovas, generolas Barklajus pateko į dviprasmišką padėtį, nes faktiškai jis buvo nušalintas nuo vadovavimo armijai.

 

Barklajus parašė imperatoriui Aleksandrui I –ajam išsamų laišką, kuriame stengėsi paaiškinti savo, kaip karo vado, įžvalgas ir armijos atsitraukimo priežastis. Iš Rusijos imperatoriaus sulaukė draugiško, palankaus atsakymo, kuriame Aleksandras pripažino Barklajaus, kaip Pirmosios Vakarų armijos vado, veiksmų teisingumą.

 

Visi progresyvieji Rusijos istorikai pripažįsta, kad principinę strateginę liniją, kurią numatė Barklajus pradiniame Tėvynės karo etape, feldmaršalas Kutuzovas panaudojo absoliučiai nieko nekeisdamas.

 

PO DIDŽIOJO TĖVYNĖS KARO, 1813 – 1818 METAI

 

Nuo 1813 metų vasario 4 d.  Barklajus de Tolis  - Trečiosios rusų armijos vadas Užsienio žygyje. Po buvusio karo vado generolo Piotro Kristijanovičiaus Vitgenšteino (rus. Людвиг Адольф Петер цу Зайн-Витгенштайн 1768  —  1843 m), kuris vadovavo jungtinėms Vitgenšteino karinėms pajėgoms, atleidimo, Barklajus gegužės 25 dieną perėmė vadovavimą jungtinei rusų – prūsų armijai laikinų karo paliaubų su Napoleonu išvakarėse. Paliauboms pasibaigus ši armija perėjo į Bogemsko sąjungininkų armijos sudėtį, kuriai vadovavo Austrijos feldmaršalas Karlas Filipas Švancerzenbergas (vok.  Karl Philipp zu Schwarzenberg 1771 — 1820 m.)

 

Barklajus sėkmingai vadovavo kariams kovose prie Torno, Kulmos, Leipcigo, Paryžiaus. Už karinius nuopelnus jam suteikiamas grafo titulas, po Paryžiaus užėmimo 1814 metų kovo 18 (30) dieną įteikiama feldmaršalo lazda.

 

1814 metų kovo 29 dieną Napoleonas atsisakė sosto ir karas baigėsi. Feldmaršalas Barklajus de Tolis po sugrįžimo į Rusiją paskiriamas vyriausiuoju Pirmosios armijos vadu, armija tuo metu buvo dislokuota Lenkijoje.

 

1815 metų pavasarį Napoleonas su triumfu grįžo į sostą. Barklajus  vėl vedė savo  vadovaujamą armiją į Europą ir jau 1815 metų birželyje peržengė Prancūzijos sieną, bet nespėjo įsijungti į didįjį mūšį, kadangi prie Vaterlo netikėtai buvo sutriuškintas Napoleonas.

 

1815 metų rugpjūčio 30 dieną sklandžiai pavykus armijos apžiūrai prie Vertės, kurios metu buvo pademonstruota puiki tvarka ir disciplina pradžiugino imperatorių Aleksandrą I.  Po to feldmaršalui Michailui Barklajui de Toliui buvo suteiktas kunigaikščio titulas, o nuo sąjungininkų, su kuriais kartu kariavo Europoje, pasipylė apdovanojimų ir ordinų lietus.

 

1818 metais gegužės 14 (26) dieną feldmaršalas kunigaikštis Barklajus de Tolis, būdamas 56 metų, mirė Prūsijoje, pakeliui į kurortą Pietų Vokietijoje.

 

Kai palaikai buvo vežami į Rygą, Prūsijos imperatorius pasiuntė garbės sargybą, kuri gedulingąjį kortežą palydėjo ligi pačios sienos su Rusija. 

 

1818 metų gegužės 30 dieną karstas su Barklajaus de Tolio palaikais atvežamas į Rygą, kur vyko iškilmingos gedulingos ceremonijos.

 

Šv. Jokūbo bažnyčios kieme vyko gedulingos pamaldos ir pagerbimas pagal karinį laipsnį, kurių metu dalyvavo ir meldėsi įvairių konfesijų dvasininkai bei miesto valdžios atstovai, o taip pat ir karinio garnizono kariškiai, vadovaujami generolo Ivano Fiodorovičiaus  Paskevičiaus (Ива́н Фёдорович Паске́вич 1782 —  1856 m.).

 

Po ceremonijų Barklajaus  de Tolio palaikai  buvo pervežti į Bekloro dvarą netoli nuo dabartinio Jygejiestės miestelio Estijoje į žmonos Agnietės Elenos gimtinę.

           

 

Jonas Ivanauskas

Autoriaus nuotr.

 
 
Contact form

Šios dienos vardadieniai

Apklausa

Kokias prekes dažniausiai perkate Šiauliuose?