2019-06-20, ketvirtadienis, 07:08.     Šiandien Joniškyje saulė teka 04:41, leidžiasi 21:56, dienos ilgumas 17:15.

Portalo svečias: literatas Vytautas Mankevičius - einu keliais, kurių nėra

2019-01-07, paskelbė Dienos NAUJIENOS
Portalo svečias: literatas Vytautas Mankevičius - einu keliais, kurių nėra

Praėję metai Joniškio literatų klubui „Audruvė“ buvo derlingi naujais nariais. Klubo gretas papildė nauji kūrėjai. Prie jau žinomų literatų prisijungė Darius Rekis, poetas ir knygelių vaikams autorius, Donatas Bareika, literatas iš Maldenių, taip pat savo kūryba mielai dalinasi ir buvęs kraštietis Vytautas Mankevičius. Džiaugiamės ir pristatome Vytautą Mankevičių skaitytojams.

 

Autoriaus žodis

 

Esu iš Joniškio krašto, iš Kalvių kaimo. Kažkada baigiau buvusią Kalvių septynmetę mokyklą, po to technikumą, vėliau Politechnikos institutą. Iki nepriklausomybės atkūrimo dirbau inžinieriaus darbą. Atkūrus nepriklausomybę, darbavausi Krašto apsaugos sistemoje. Tuo metu pradėjau bendradarbiauti spaudoje. Pirmiausiai žurnale „Baltic review“, „Trimitas“, „Kardas“. Esu išleidęs knygelę „Pilietinis pasipriešinimas“. Rengiau publikacijas žurnalams „Švietimo naujienos“, „Mokslas ir technika“. Deja, pastarųjų leidinių šiuo metu nebėra – vienas po kito uždaromi. Šiuo metu pastoviai bendradarbiauju tik žurnale „Mano sodyba“.

 

Eiles pradėjau rašyti dar į septynmetės mokyklos sienlaikraštį. Studijų metu į studentų laikraštį. Net „Literatūroje ir mene“ yra pavykę išspausdinti porą eilėraščių. Vėliau viskas nutrūko.

 

senelio arklas

 

Senai labai seniai

turėjom arklą, jis buvo

paprastas ir savas.

Senelis arė juo,

vaikus augino –

dvi dukteris ir ketvertą sūnų.

Maitino, rengė,

amato išmokė.

O arklo nepalikdavo palaukėj,

arčiau trobelės nešdavo

į saulėtąją pusę,

kad arklui šilta būtų.......

 

rusėjo pirmosios sapnas  

 

Einu per tėviškės pievą,

saugu ir gera

lyg su tėvais gyvenčiau

ir mokausi gal penktoje klasėj –

dar paslaptingai kvepia knygos...

o pievoj laukinės bitės

nepiktos medumi vaišina.

Čia tėvas savo rankomis

iš pievos neša šieną

vienintelei mūsų karvutei,

nes neturėjome arklio –

buvo kolūkių laikai

ir laikraščiai rašė

apie didelę mūsų tėvynę,

bet man pakako šios pievos

ir paslaptingo knygų kvepėjimo.

 

mūsų kaimas

 

Einu keliais, kurių nėra

ir sveikinuosi su kaimynais,

o jie senai seniai išėjo...

Nėra sodybų –

plynas laukas,

išartas kelias ir takeliai

ir sodų jau senai nėra,

nežydi obelys ir vyšnios...

Einu keliais, kurių nėra

tik bitės dūzgia pakelėj,

mamos koštuvėj kvepia pienas –

regiu vėl viską taip, lyg būt anksčiau...

 

kaimo vardas

 

Turi vardus

medžiai, paukščiai ir žolės.

Turi vardus miestai, kaimai

            ir žmonės.

Mano kaimas

kur gimiau ir augau,

vardą turėjo

dar prie Rusijos caro,

prieš karą ir po karo.

Dokumente parašyta –

gimė Kalvių kaime,

ir antspaudas yra...

Ėjo, bėgo metai kaip Sidabroj

            vanduo.

Keitėsi vardai ir pavadinimai.

Kažkas nusprendė – kaimo vardas

šis netikras.

Ir kaimo lyg nebuvo, jis lyg

            vaiduoklis...

Matyti ir manęs nėra

            gal ir nebuvo,

ir aš netikras,

negimęs niekur ir neaugęs.

 

laiptai

 

Kopėme laiptais,

į jūrą pažvelgti

iš švyturio seno,

o gal nežinios pamatyti

statūs laiptai mus vedė...

Su tėvu kopėme dviese,

jau buvo sunku,

bet kopėm ir kopėm

laiptas po laipto,

mes buvom dviese.

Bet tėvas išėjo,

aš vienas dabar,

vis sunkiau ir sunkiau

į nežinią kopti,

jau pakerta kojas,

ir į ką atsiremti...

 

benamis

 

Norėjo sušilti,

pasislėpti nuo vėjo,

nuo alkio pabėgti –

neleido jam niekas

atverti duris,

kur vėjų nėra,

už kurių šiluma.

Ir kodėl –

nesuprato jis niekaip....

Vien žiūrėjo į žmones

žaliom akimis,

tyliai verkė iš skausmo.

Nesuprato jis niekaip,

kad jam vietos nėra

arčiau šilumos,

nes niekam jo nereikėjo,

jis tik buvo benamis kačiukas.

 

žemės džiaugsmas

 

Duok, sese, man ranką

ir eikim žeme pasidžiaugti,

žolynais linksmais ir javais,

akmenėliais šiltais,

ežerų gaivuma –

tad duoki, sesute, man ranką

ir eikim žeme pasidžiaugti.

 

visai rimtai

 

Jaunas buvau,

į debesis žiūrėti norėjau,

gulėdamas ant stogo.

Užaugęs saulės klajūnu

būti norėjau,

bet man sakė,

kvailys esi –

gal ir buvo jie teisūs...


 

 
 
Contact form

Šios dienos vardadieniai