2019-01-16, trečiadienis, 12:43.     Šiandien Joniškyje saulė teka 08:31, leidžiasi 16:23, dienos ilgumas 7:52.

Portalo svečias: Vilija Katkevičiūtė - Burnige

2018-12-09, paskelbė Dienos NAUJIENOS
Portalo svečias: Vilija Katkevičiūtė - Burnige

Lietuva nutekėjo, išsivaikščiojo,- neretai girdime tokias frazes apie mūsų kraštiečius, palikusius gimtinę dėl geresnio gyvenimo, asmeninių ar profesinių ambicijų ir įsikūrusių svečiose šalyse. Jie savo rankomis ir protu jau kuria kitų šalių gerovę, tačiau širdimi dažnai čia, su mumis, nes net ir gražiausias kraštas ar didžiausi žemės turtai negali atstoti gimtinės ir artimų žmonių. Viena iš tokių paukščių skrajūnių – ir mūsų kraštietė Vilija Katkevičiūtė, jautriai savo esė ir eilėse prabilusi apie vidinį dvasinį nerimą ir gimtinės ilgesį. Pirmai pažinčiai pateikiame trumpą autorės autobiografiją.

                                                                   

Gimiau Kaišiadoryse 1972 m. ankstyvą rugsėjo rytą. Užaugau Joniškyje, čia ir baigiau 2- ąją vidurinę mokyklą. Nesigraužiau neįstojusi į universitetą. Po metų ištekėjau ir ekspromtu, be pasiruošimo, pradėjau eiti neakivaizdinius itin nelengvus šeimyninio gyvenimo kursus.

 

Sulaukusi 25-erių, bandžiau studijuoti. Supratau, kad mokytis man patinka labiau. Tiesa, tik mokytis. Su pasirinkta profesija savo ateities nesiejau. Neilgai trukus nuėjau prašytis pameistre į gėlių parduotuvę. Laikas ten bėgo nepastebimai, ištvėriau net ir supjaustytus pirštus ir juodas panages. Darbas buvo kūrybiškas.

 

Niekada neplanavau palikti Lietuvos. Sprendimas atėjo su pagunda atidaryti gėlių parduotuvę už Lamanšo. Deja, planai subliuško prieš paliekant savąją žemę. Svečion šalin atvykę ne visuomet jautėmės laukiami svečiai. Todėl šiek tiek apšilusi kojas, stojau mokytis į vietinę mokymo įstaigą. Lengva nebuvo. Svetima ( net neartima kitai man gerai suprantamai) kalba, šeima, namai, dieninis kursas, po kurio - darban. Galva traškėjo. Svorio nepastebi, kai tokia kasdiena tęsiasi trejus metus. Paskutinieji metai buvo ypač sunkūs, nors neliko neįvertinti: savo nuostabai buvau išrinkta metų studente ( keturių vaikų mama, močiutė ir emigrantė).

 

Šiandien darbo vietą susikūriau patį, tiesa, ne be pagalbos.

 

Kasdien ilgiuosi savo gatvių, veidų, aiškiai suprantamo klegesio, keturių skirtingų metų laikų...ir teisingai ištarto savojo vardo... Guodžia gal tik, kaip sako man vienas labai artimas žmogus, mintis:

 

- Buvau.

- Esu.

- Dar pabūsiu...  

 

***********

 

Balsas

 

jei šikšnosparniai tūps ant blakstienų 
ir sunku bus nuryti valandą 
rasose lyg basom 
per ražienas 
lyg dangus išslydęs 
iš rankų 
kai ant drobės neliks 
nei pėdsako 
nei šešėlio neliks 
nei vardo 
pasislėpus kitapus veidrodžio 
juk vis tiek išgirsi balsą 
vėl pajusi džiaugsmu apvaisintą 
nors ir proto ropliais apsiveisusį 
gal prošal 
gal likučiais peršlapusiais 
ten kur nuodėmės vaikšto nuogos 



vos pražydusių liepų kvapas 
sugrąžins svajas 
net ir rojų 



palūkėk dar 
šiek tiek užsimerkus 
ta naktis grįš 
atviru oru

 

Su Die

 

toj pasakoj 
kurioj sapnai 
karamele kvepėjo 
ir kur kiekvienas 
lapas 
žiedas 
voverė 
žingsniavo žingsniais 
su tavim 
į kitą dieną 
o rasos žadino 
rytais 
net vakarais 



dangaus kraštus 
matuotus 
blykstėmis 
atsidūsėjimais 
lengvais teptukų potėpiais 

 

***

 

išvalysiu namų 
vidurnakčius 
pasikvietus 
permatomą rasą 
pasiruošiu 
budėsiu 
ir lauksiu 
gal tavęs 
o gal ko nepaprasto 
susikursiu 
didžiausią laužą 
tu iš tolo 
girdėsi jo 
virpesį 



atidarius 
visas tavo 
orlaides 
žiedlapiais išbarstysiu 
viltį 



ir ne priesaikom 
ir ne pažadu 
atrakinsiu 
duris 
tik pirštais 
 
 

Krypties

 

išdraikytais pėdsakais 
pievomis 
suvertais aguonų karoliais 
pilnomis rieškučiomis šypsenų 
sodriai 
garsiai 
tikrai kvėpuojant 



virš tranšėjų 
ištiesus nugarą 
kur lentynose verda nuodėmės 
papelijusios 
gal net ne nuosavos 
pagyvenusiam ilgesiui 
beldžiant 
pavėluotais šuoliais 
į pragarmę 
koja kojon nespėjus su giluma 



atsiklaupus 
kikiliams meldžiant 
šviečiant vėtrungėms 
padabintom 
įsiterpus į 
didįjį 
svorį 
eiti 
ten 
kur 

 

***

 

Jei išgirsi mane 
vieną po kitos 
šviesas užgesinsi 
Dainos išvogs 
valandas 
Laiškuose 
numirs žodžiai 



Visus 
Alei  vieno 
pavasarius 
kišenėje 
Tau atnešiu 
Kad žiemas savas 
pakvėpintum 
Tirpstančio sniego 
skoniu 
pakalnučių 
klingsėjimu 



Šypsena 
užsegta akimirkai 
išsiliejusi spinduliu 
Liks 
Kol pakviesi 
Gilyn 
dar arčiau.. 
Ir stovi 
Prieš mano akis 

 

Tėčiui

 

dienomis

tiesiomis lyg stygomis

raidėmis

plaukus išpuoštus

savo saujomis nešinas

žiežirbas

mano ugnį uždegti

trokšdamas

 

tu krantinėse stovi

švyturiu

kai akis šitaip graužia

smėlis

aitvarais pakabintais

į širdį

eilėmis be batų

vieškeliais

 

nedėkingai klumpu

paslysdama

amžinos mokinystės

klajonėse

angelams

kai vietų neranda

tu ranka nubraižai

riboženklius

 

tiktai vieno šypsnio

užtenka

kad viltis nusidriektų

karūnomis

sugipsavęs mane

gipso tvarsčiais

vėl paleidžiant medžių

viršūnėse

 

dėkui dangui

už šį pasimatymą

už takus

ištapytus

išgrotus

už išbūtą  

išlauktą laiką

už vaikus

išmintim išglostytus

 

Per save

 

Maršrutas

 

- pavasaris,

 

- vasara,

 

- ruduo,

 

- žiema,

 

- gyvenimas,

 

- visai paskutinis sustojimas.

 

Troleibusas tarp žemės ir dangaus. Per langą, kaip vaikiškoj mozaikoj, keičiasi vaizdai, žmonės, gatvės... rieda greitai, šen bei ten stabtelėdamas praleisti kitą troleibusą, pilną kitų keleivių. Kartais užstrigdamas spūstyse, kurios, kaip ir nepakeliamas ilgesys, išsiveržia į bekraštį „ Noriu!“.  

 

Dar noriu!  geriau, gražiau, tikriau, mieliau...  - iau, - iau, - iau laidais, sulipusiais su Dangumi, atliepia garsas.

 

Dar noriu, kad ne taip greit, kad paskutinis dar ne... ne tuoj...

 

Argi turėsiu ką pasiūlyti pasirašydama paskutinę sutartį? Kur nėra gailestingumo išlygų? Kur visi punktai - tik išgrynintas ir toks trapus teisingumas?

 

Vien tik nereikšmingos akimirkos...

 

Pasidalintas nuostabiai kvapnios duonos kąsnis, sūnaus nuskintas dobilas į mano plaukus, sumedžioto drugelio spalva, nedažytų lūpų bučinys mažyliui į kaktą, kryželiu pačios pažymėtą... tos nuoširdžiai retos maldos ne apie save, net ne dėl kitų apie save.

 

Išsiskleidus pagaląstiems sparnams, aptikus tiesų kelią ir nuleidus jau atšipusius vėl ir vėl paklydus.

 

Citius Altius Fortius... gražesne, geresne, išmintingesne, - esne, - esne, - esne, kaukši ratai monotoniškai prisiliesdami rankomis kažkada grįstą grindinį... prošal,  perniek palikdamas skundus apie niekad neturėtus Smaragdo rūmus su Monet ištapytais sodais. Aimanas dėl neteisingų Visatos planų, nesutapusių su manaisiais...

    

Jau Rudens... stotelė, o vis dar Citius Altius Fortius su menkais stabtėlijimais pasiklausti.

 

Ar yra prasmė šitoj beprasmybėj? Gal į visai paskutinį sustojimą atvyksiu greičiau, peršokdama kitas dvi? Nebijau.

 

Tik pro atvirą langą altsliūkinęs liūdesys.

 

Kai jau paskutinįsyk, kai jau skirsiuosi su savimi... skaičiuodama debesis, nepastebėjau kregždučių, juos karpančių įvairiausiais raštais, kad kalbėdama neišgirdau, o klausydama negirdėjau širdimi. Maldoje buvau itin uoli velnio tarnaitė. Apsiblaususiom akimis priėmiau neįkainojamas dovanas, tuo tarpu krykšdama ir plodama katučių, džiaugdamasi Dieviškąja rasa, kai tie lašai tebuvo tik urino terapija.

 

Ar ilgai dar važiuoti?

 

Neretai, kai smalsumas ima viršų... norisi greičiau.

 

- Kas po to, kai nebeskauda?

 

- Kai nebereikia visai nieko?

 

Kol dar plačiai atviras ir šerkšnu kaligrafiškai neišraižytas troleibuso langas. Kol durys atsidaro dar be girgždesio. Kol atskirų kūno dalių neglamžo švininiais pirštais... darkart pažadu, stengsiuosi klausytis atidžiai.

 

Kad kelionės pabaigoj galėčiau pasakyti

 

- Ne sau... tik per save...

                     

 

 
 
Contact form

Šios dienos vardadieniai

Apklausa

Už kurį kandidatą į Joniškio rajono merus balsuotumėte?