2019-12-09, pirmadienis, 08:08.     Šiandien Joniškyje saulė teka 08:29, leidžiasi 15:50, dienos ilgumas 7:21.

Vakaro skaitiniai: koks gyvenimas, tokios ir mintys (1)

2018-12-12, paskelbė Dienos NAUJIENOS
Vakaro skaitiniai: koks gyvenimas, tokios ir mintys

Kai su tautos išrinktaisiais kalbi po vieną, jie ir protingi, ir toliarantiški – na tokie, kad nei pačiam pasižiūrėti, nei kitam parodyti negėda. Bet vos tik jie sueina į krūvą, vaizdas pasikeičia kardinaliai – matai keistuolių armiją, iš kurios nežinai nei ko laukti, nei ko tikėtis. Tik spėk į visas puses iš nuostabos dairytis. Galima dar kaip stručiui galvą įkišti į smėlį. Bet tada susidursi su situacija, kurią nutyli sparnuota stručio istorija. Liks aukštai į dangų iškeltas pasturgalis. Joks lietuvis pro tokią pagundą nepraeis bent kartą ten neįamžinęs savo bato numerio. O jau tautos išrinktasis – tuo labiau. Apkaltins paskui oponentus ir nepasiginčysi su tokia įvykio traktuote – nematei juk. Nepačiupai už rankos. Tad kokios teisybės dabar ieškai?

 

Mano kaimynas Petras po kiekvienų rinkimų gūžčioja pečiais, atseit, kaip čia yra: atominės elektrinės darbui užtikrinti reikalingas protingas, sertifikuotas ir valstybinę komisiją praėjęs personalas, o šalies valdymui pakanka ir savamokslių. Aš Petrui nieko nesakau. Ir ne todėl kad atsakymo nežinočiau. Gaila žmogaus. Nesiryžtu nervų jam gadinti. Nors ant liežuvio galo oi kaip vartosi noras nuryti seilių gumulą ir iškloti, esą nieko nesuprantamo čia nėra. Pats gyvenimas sufleruoja, kad savamokslis – ne pati blogiausia panacėja. Ši homo sapiens kategorija turi itin išvystytą išlikimo instinktą. Visa kita jiems tik tarp kitko. Priedas prie išlikimo. Manote, ant mūsų stresiniai įstatymai nukrenta iš neišmanymo. Pasvajokite. Jeigu per alkoholio liūnu užpelkėjusius gentainių skrandžius nebūtų praėjusi skubi melioracija, tai kas šiandien prisimintų tos akcijos organizatorius, kas apie juos kalbėtų ir kas išvis apie juos žinotų. Iš kokio pašalio tada jiems reikėtų traukti reitingus būsimiems rinkimams? Tokia išlikimo teorija akivaizdžiai byloja vieną elementarią tiesą: pajutai, kad tavo vardas iš viešumos nyksta – trinktelk ant stalo kvapą gniaužiantį įstatymą. Visų akys kaipmat į tave nukryps. Ilgai ir nuobodžiai į tą patį veidą spoksant, pagaliau atžirglios suvokimas, kad jis ne toks jau ir bjaurus. Priešingai, savotiškai patrauklus. Ir tik atidavęs už jį balsą susigriebsi, kad velnias purviną savo kanopą eilinį kartą pakišo: lygiai taip, kaip žalioj jaunystėj, kai visa gerkle rėkei, kad už šito tai jau tikrai netekėsi, o galiausiai vestuves būtent su tuo netikėliu ir atšokai. Kažkokia gyvenimo grimasa. Nei tu jos paaiškinsi,  nei kaip nors suprasi. Nėra net ką pasakyti anūkui, kuris nuolat trainiojasi aplinkui ir užsispyrusiai klausinėja, kodėl alų perkant jis iki 21 metų vaikas, o nemokamai važiuojant autobusu jo vaikystė staiga ima ir užlinksta ties skaičiumi 7. Belieka tik giliai atsidusti: logikos mūsų kasdienybėje nė per nago juodymą nebeliko, kur kas daugiau metafizinio prado. Įdomiausia, kad jo vis daugėja. Veisiasi tarsi tarakonas – ir greit, ir po daug. Kažin ar šautų į galvą mūsų išrinktajam pasakyti, kad penkių aukštų vilą su baseinu ir dar tris butus po šešis kambarius jam pakišo kratos metu, jeigu tokiam tvirtinimui ant tako  nesivoliotų spengianti tyla. O kai vienas išrinktasis taip sako ir už tai jam beveik nieko nebūna, tai kitas tokio pat rango galvoja, kad jis niekuo neprastesnis ir jau tikrai nekvailesnis. Todėl nerausdamas plačiai atlapoja širdį: jeigu ne uošvienės dvaras, plika akimi neaprėpiamas uošvienės miškas ir  tyvuliuojantis uošvienės ežeras toj uošvienės pamiškėj, tai nieko doro ir nebūtų užgyvenęs. Skyrium paėmus visi supranta, iš kur uošvienių dvarai dygsta, o krūvon sudėjus – nebesupranta. Gūžčioja tik pečiais ir stebisi aitvarais, kurie per metus po kelis kartus aplanko jų giminę, o maniškę iš tolo aplenkia. Nors Janonio žodžiais tariant, kalu dieną naktį kalu. Bet čia dar ne viskas. Tas pats mano kaimynas Petras sako, kad jeigu mūsų išrinktieji iš tiesų norėtų mums „kaip geriau“, tai neišsidirbinėtų „kaip visada“. O kad šitas jo sakymas neprimintų pilstymo iš tuščio į kiaurą, prideda konkretų faktą. Girdi, kai mados ir teatro kostiumų dizaineris Juozas Statkevičius viešai prisipažino, kad yra šalies patriotas, bet ta šalis nieko nedaro jo labui, vardan šventos ramybės valstybę reprezentuojantis valdininkas įbruko jam garbės ženklą su simboliniu užrašu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Dizaineris vos neapsiverkė: ačiū, kad ne po mirties. Mažam vaikui, ir tam, aišku, kokią žinią garbus menininkas  pasiuntė išpuoselėtiems mūsų laukams ir kloniams, bet į minkštas kėdes susėdusiems atrodė kitaip. Lygiai taip, kaip ir pasielgė. Todėl dabar ir mąstau: jeigu kuris nors mūsų išrinktasis speiguotą žiemos antradienį paslystų ir kiek ilgas išsitiestų ant šaligatvio, tai ką dėl to apkaltintų – savo žioplumą ar neatsakingai dirbančias komunalines tarnybas? Veikiausiai pakeiksnotų ir viena, ir kita, bet vos tik sueitų krūvon – kaipmat sutartinai užsipultų antradienį. Ir nereikia tokiu minčių virsmu stebėtis, nes po vieną mes mąstom logiškai, o susibėgę  į būrį – originaliai. Belieka tik išanalizuoti – čia genuose užkoduotas tautos bruožas ar pateptųjų prerogatyva.

 

Su kokiais trenksmais išrinktieji aptarinėja rinkimų rezultatus ir atkasinėja savo klaidas, man visiškai tas pats. O štai kai prabyla apie tautos telkimą tradicinių vertybių puoselėjimui, mano kumščiai pradeda niežėti. Nesiginčysiu, vardan šviesios ateities galima metus kitus ir pakentėti, galbūt net penketą metų, bet ne visą gyvenimą juk, ir dar be aiškios perspektyvos. Na pasakykite, kuriems galams man tos vertybės su švilpaujančiais vėjais šaldytuve. Kai tie vėjai įsisuks į visus likusius šaldytuvus, tada,  prašom – apsikabinę tradicines vertybes, ir pasikalbėsime. O dabar nesiriša ta kalba ir tiek. Žinoma, galiu apsimesti kurčiu ir aklu. Tada bendros kalbos nepritrūktų. Su tokiais mūsų išrinktieji labai mėgsta diskutuoti. Bet yra visuotinai hipnozei ir nepasiduodančių: žiūrėk, ir užsimerkia, ir stora skarele apsimuturiuoja akis kad būtų garantuotai – vis tiek mato tamsų tunelį, kurio gale akinančioj šviesoj plevena lėktuvo bilietas. Vienas išminčius bandė man įteigti, kad įsisiūbavusios globalizacijos metu kitaip ir negali būti. Vardan ramesnio jo miego aš pritariamai linktelėjau galva, bet likęs su savo mintimis tą pačią galvą papurčiau: kokia čia globalizacija – į vieną pusę. Jei ir pas mus pulkais lėktų, tada, sakyčiau, teisinga globalizacija. O dabar – ir gėda, ir bėda. Mano kaimynas Petras susiėmęs už pilvo kvatoja, matydamas kokiais nugeibusiais kilbukais išsibarstę po pasaulį tautiečiai bandomi susižvejoti atgal. Anų niekas negraudina tradicinių vertybių puoselėjimu. Iškart einama prie reikalo esmės – ir algą padorią mokėti žada, na tokią, už kurią nė vienąs išrinktasis nedirbtų, dar ir socialines pašalpas pasiruošę užtikrinti, net padės susimokėti už šaltą vandenį, kuris, pavyzdžiui, anglui nieko nekainuoja. Sako, kad ir nemokamas psichologas bus. Įdomu, ką jis aiškins? Kaip magnetą prisiklijuoti prie šalto vandens skaitiklio ar kaip pasijungti elektrą nuo kaimyno įvado.Visa kita ir taip aišku. Iš šalies žiūrint, tų namo kviečiančius tautiečius norai lyg ir dangiškai skaistūs, bet užtenka netyčia iš po jų gražbyliavimo ausis iškišti prisnūdusiai perspektyvai, ir tą pačią akimirką supranti, kad kokiais dideliais naivuoliais tu belaikytum tuos tautos šauklius, jie tave laikys dar didesniu. Šioje vietoje reikia pastebėti: klysta tie, kurie tvirtina, esą tiesa aptinkama ginčuose. Vakar po eilinio ginčo aš eilinį kartą aptikau mėlynę paakyje, išmuštą dantį ir sulaužytus du šonkaulius. Ir tik todėl, kad bandžiau į neviltį puolusį pusbrolį girti už jo sugrįžimą gimtosios pastogės glėbin. Vis dėlto labiausiai šitoje sumaištyje save nukentėjusiu laiko Rapolas – kitas mano kaimynas.Tris metus užjūrio fabrike nugarą lenkė vienintelis jo įpėdinis. Lenkė kaip ir pridera doram lietuviui – su meile ir atsidavimu.  Atsiųstais eurais džiugino ir Rapolą, ir pasilikusią vaikus auginti žmoną. Neoficialiai pripažįstama, kad tai labai patikę ekonomikos tvarkdariams – mat vienu metu tie užjūriniai eurai beveik visus gelbėjo nuo bado, maro ir kitokių krizės užgaidų. Bet žmogui kartą ir visam laikui laimė neduota. Po pakilimo būtinai apsireiškia ir nuosmūkis. Jaunajam Rapoliukui tas nuosmūkis prasidėjo tada, kai ketvirtų bernavimo metų pradžioje į elektroninio pašto dėžutę atskriejo čiobreliais ir ramunėlėmis kvepianti žinutė „nepamiršk, kad tu vedęs“. Sunku nuspėti, kas tokią žinutę išprovokavo – bloga nuojauta ar geranoriškas patarimas iš šalies, bet ji taip per viršugalvį tvojo Rapoliukui, kad pastarasis dvi savaites be žado vaikščiojo. O kai atsitokėjo, nebeliko nieko kito kaip atgaliniu adresu pasiųsti nuoširdų prisipažinimą, jog šitas priminimas pusmečiu pavėlavo. Akimirksniu iš tvirtos Rapoliuko šeimos liko nuolaužų krūva. Tad senasis Rapolas ir stebisi: visokios lengvatos žadamos grįžtantiems, o kas kompensuos jo sūnui neplanuotas išlaidas alimentams ir dėka jų sumažėjusias užjūrio dotacijas pačiam Rapolui. Niekur apie tai neparašyta ir niekur nekalbama. Atrodo, kad tokia problema net neegzistuoja. Negaliu nutylėti ir savo didžiausio nusistebėjimo. Kur tai matyta, kad viena ranka būtų duodama, o kita atimama. Aš čia kalbu apie tą atlapaširdį, kuris tautiečių parsiviliojimo vajaus įkarštyje ėmė ir pareiškė, kad iš skurdo išbrido tapęs išrinktųjų kastos nariu. Kaip į tokį nedviprasmišką pareiškimą sureagavo anapus vandenyno įsikūrę tautiečiai man dzin, bet asmeniškai aš apsidžiaugiau – bent vienas išrinktasis ne iš nuogirdų, o savo kailiu bus patyręs, kokio atlyginimo reikia gentainiui, kad šis nesimurkdytų purvyne. Jeigu iki kadencijos pabaigos tą patį galės pasakyti ir jo rinkėjai, turėsime beprecedentį atvejį tautos istorijoje, kai kraujas virto kūnu. O jei rinkėjai ir toliau vaikščios nosis nukabinę, vadinasi, viskas liko po senovei. Tada dar kartą teks prisiminti visuomenėje sklandantį mitą: nori geriau gyventi – integruokis į išrinktųjų kastą, o nepavykus – į Anglijos fabrikų lietuvių bendruomenes. Gyvenimas ten nors ir šuniškas, bet alga mūsų akimis visai padori. Be pinigų gyvenimas pas mus irgi šuniškas. Štai jums ir dilema: gyventi šunišką gyvenimą su pinigais ar be jų?

 

Po pastarųjų rinkimų atsitiko kažkas neįtikėtino. Neprisimenu, kad kokios nors tvirtovės generolas savo noru būtų pats sau nusiplėšęs antpečius. Neteko iki šiol susidurti ir su tokiu negailestingu kandidatų į ministrus išrenginėjimu. Trys kandidatai į teisingumo ministrus nuvirto kaip ąžuolai. Tas jaunesnis dar bandė šakomis linguoti, bet greitai paaiškėjo, kad šaknys tai jau patrūniję, nepageidautinomis promilėmis užlietos. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad ne visada jaunesnis geriau. Patirtį turintys profesionalai bent jau moka aplenkti skandalus: ne vieną druskos pūdą suvalgęs kitas kandidatas be jokio širdies skaudulio atsiėmė savo sutikimą – veikiausiai suprato, kad neaiškūs ryšiai su neaiškiais veikėjais vieną gražią dieną gali ir išaiškėti. O tada nepadės net teisingumo ministro regalijos. Gal aš čia ir pernelyg griežtas. Tačiau mano manymu žmogus, kuris gali galvą guldyti už savo padorumą, dėl kelių įžeidžiančių burbtelėjimų taip lengvai nepasiduos. O jeigu pasiduoda, vadinasi, arba su tuo padorumu kažkas ne taip, arba neturi ambicijų. Ministras be ambicijų nevertas sudilusio grašio. Tad kam tokiam žmogui ant pečių krauti nepakeliamą naštą? Na pasisvaidė žaibais keli nenuoramos ant profesorės, pasisvaidė ir atkando dantis. O profesorė ir toliau ambicingai dirba juodą savo darbą. Štai čia tikrai dėmesio vertas faktas. Ypač vyrams, amžinai šaukiantiems, kad gnybtelėjimas į minkštą vietą yra ne kas kita, kaip politinė provokacija. Prie tų politinių provokacijų mes taip pripratome, kad nepatikėtume, jeigu iš tikrųjų jos mus užkluptų. Dabar galvoju: gal tiems išrenginėtojams sveikatos pritrūko arba labai skubėjo pietauti, nes kai kas į ministrus vis tiek įsirangė su nuodėmėm. Ne kiekvienam pavyksta vienu pritūpimu užsėsti ir ministro kėdę, ir kaimynų sklypus, o tam pavyko. Jeigu ne vargšo sodiečio aimana, ilgai dar šitas šventasis sėdėtų plačiai pražergtom kojom. Prieš kitą ministrą sukyla beveik pusė tautos. Ir tai nieko. O šis neatlaikė saujelės maištininkų. Turbūt nelabai rojuj buvo reikalingas. Kas kam ir kiek ten reikalingas – išsiaiškins be pašalinių. Man ramybės neduoda kitkas: kaip čia yra, keičiam tuos ministrus tarsi kojines, išrenginėjam iki apatinių ir dar plikiau, o gyvenimas vis tiek vietoj stovi. Išvada viena – ne tuos išrenginėjam. Tikrai šiandien nedejuotų mokytojai, jei jų ministru būtų anoji ponia, kurios vaikų darželiai beveik pusę sostinės apžergę ir milijonus neša. Moka moteriškė dirbti. Visiems nosis šluosto, įrodinėdama, kad ir švietimas gali būti pelningas. Paskirkim ministre ir užmiršim pinigų  nepriteklių bent vienoje srityje. O tai dabar nei šiaip, nei taip: kai iš savos kišenės – dirbti mokam, kai iš valstybės – sugebėjimai išgaruoja. „Patys pabandykit valdišką vargą vargti,“ – dešiniajame smegenų pusrutulyje girdžiu apmaudų priekaištą, į kurį kairysis mano smegenų pusrutulis be jokių skrupulų atsako: „Leiskit“. Dešinysis smegenų pusrutulis kaipmat susiraukia: „O čia jau užuomina į valstybės pamatų griovimą.“ Va ir pasikalbėjau. Nors ir mintyse, bet nuoširdžiai. Garsiai ta tema bandžiau prašnekinti kaimyną Petrą. Geriau jau būčiau nebandęs. „Kai žiūriu į tuos aukštai sėdinčius, norisi pasamdyti patį pigiausią budelį, kad jis juos kankintų nemokšiškai, ilgai ir skaudžiai“, – išpyškino jis man. „Taip visiems ir nusamdytum?“ – pastačiau akis. „Kodėl visiems, pradėčiau nuo patarėjų ir visokio plauko prisiplakėlių, kurie vieną dieną vis tiek tikrąjį savo veidą parodys – įklius brokonieriaudami arba  už vairo girti sėdėdami. Ar gali toks padoriai patarti, kai viduj užprogramuotas visai kitokiai veiklai?“ –  siuto kaimynas. Numojau ranka į kaimyno siutą. Tačiau namuose susimąsčiau: gal jis ir teisus? Kiek reformų bebūtų, dantimis griežti lieka patys mažiausi. Dar neteko girdėti tokios reformos, nuo kurios nuomariu kristų jos įkvėpėjai. Ministrai nesusigalvotų tokių nesąmonių, jeigu kas nors jiems nepatartų.  O patariančių – nors vežimu vešk. Kvailas klausimas, ar mokykloms reikia 300 mln. eurų. Žiūrėkit kad tik užtektų. Pati reforma išsiverstų gal ir su 30 proc. tos sumos, bet va aplink ją šmirinėjantiems reikia dar 70 proc. Ir tai tik tik... Ant pačios paskutinės skylutės kelnių diržus susiveržus, taip sakant. Taigi, kad ir kaip besukiotum galvą, mes vis dėlto neeilinė tauta, pasižyminti dieviška prigimtimi – kuriam tokius reikalus, kurių joks mokslas negali paaiškinti.

 

Kęstutis Šutinys

 
 
Contact form

 

CATALINA BENJAMIN 2018-12-13 03:55:54 IP: 197.210.226.35

paskola! paskola !! paskola !!! Ar ieškote patikimos ir akredituotos privačios paskolos bendrovės, kuri teikia paskolas visą gyvenimą. Mes siūlome visų rūšių paskolas labai greitai ir lengvai, asmeninės paskolos, automobilių paskolos, hipotekos paskolos, studentų paskolos, verslo paskolos, investicinės paskolos, skolų konsolidavimas ir daug daugiau. Ar jus bankai ir kitos finansinės institucijos atmetė? Ar jums reikia konsolidavimo paskolos ar hipotekos? Nepamirškite, kad esame čia, kad visas savo finansines problemas padarytų praeityje. Mes skolinome lėšas asmenims ir įmonėms, kuriems reikalinga finansinė parama 2%. Nr socialinio draudimo numerio reikalaujama ir kredito patikrinimas nereikalingas, 100% garantuotas. Noriu pasinaudoti šia priemone ir informuoti jus, kad mes teikiame patikimą ir palaikomą pagalbą, ir mes mielai jums pasiūlysime paskolą. Tada atsiųskite mums el. Laišką adresu: (benjamincatalinaloanfirm@gmail.com) kreiptis dėl paskolos

Šios dienos vardadieniai