2018-05-24, ketvirtadienis, 09:16.     Šiandien Joniškyje saulė teka 04:58, leidžiasi 21:31, dienos ilgumas 16:33.

Žagarė – Lietuvos miestelis, apie kurį žino visi išprusę žydai

2018-01-21, paskelbė Dienos NAUJIENOS
Žagarė – Lietuvos miestelis, apie kurį žino visi išprusę žydai

Ne vienas pakalbintas eilinis žagarietis taip įvardina savo miestelį. Ir dar su neslepiamu piktumu priduria, - „pats didžiausias“. Žagarė santykinai užkampiu pradėjo tapti tuomet, kai 1916 m. nutiesto geležinkelio linija pasuko ne link Žagarės, o į Joniškį. Panašiai atsitiko su Žasliais ir Kaišiadorimis, Varniais ir Telšiais. Be to, po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 1918 m. Žagarė virto pasienio miesteliu su Latvija.

 

Jeigu 1914 m. joje gyveno 14000 gyventojų, iš jų – 8000 žydų (57%), tai 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis Žagarės mieste bebuvo 4730 gyventojų, iš jų – 1929 žydai (41%). Beje, Antrojo pasaulinio karo metų vakarėse žydų buvo likę 1000. Užkampiu Žagarė buvo ir sovietinės okupacijos metais. Ne atsitiktinumas, kad sovietiniai pareigūnai vyskupą Julijoną Steponavičių nutrėmė į Žagarę.

 

Nežinau, koks yra tradicinis iš Žagarės kilusių žmonių pasakojimas apie miestelį tautiečiams bei atvykstantiems ar sutiktiems žmonėms iš pasaulio. Galbūt pradedama nuo Žagarės vyšnių likerio, Žagarės vyšnių rūšies, kuri Lietuvoje laikoma pačia geriausia. Turbūt kalbama ir apie netoliese besiganančius danielius ir elnius, gražią gamtą. Iškilių asmenybių Žagarė taip pat davė, bet nedaug. Žagariečiu galėtume laikyti nepralenkiamą lietuvių literatūros prozininką Marių Katiliškį, čia jis gyveno, mokėsi gimnazijoje, nors jo tėviškė Gruzdžiuose. Kultūrinis istorinis paveldas vietinio patriotizmo mitams daug peno neduoda. Čia jums ne literatūriniai Anykščiai ar prieškarinis Kaunas. Nedidelė romų bendruomenė taip pat dar ne visai pažinta ir kaip žagarvyšnių likeris netampa egzotišku miestelio pavyzdžiu. Bet ar tikrai viskas būtent taip, tik keletas „failų“ atvykusiam į Žagarę? Juk vargu beprikelsi dėl istorinių kataklizmų šventąja taip ir nepaskelbtos Barboros Umiastauskaitės - Žagarietės istorijos. O gal po Žagare slepiasi toks kultūrinis sluoksnis, kurį atkasus ar tik nuvalius nuo istorijos apnašų tik dulkių sluoksnį, visi aiktelėtume iš nuostabos?

 

Žagarės vyskupas

 

Taip sovietiniais laikais vadindavo vyskupą Julijoną Steponavičių. Į Žagarę ganytojas buvo ištremtas 1961 sausio 18 d. , iš tremties grįžo į Vilnių 1988 m. gruodžio 28 d. Taigi Žagarėje vieno iškiliausių Lietuvos ganytojų gyventa kone 28- erius metus. Nuo pat konsekracijos (1955 m. rugsėjo 11 d.) naujasis vyskupas neįtiko ateistinei sovietų valdžiai: nepaisė valdžios reikalavimo uždrausti jaunimui patarnauti mišiose, dalyvauti procesijose, giedoti bažnyčios chore. Ypač valdžią erzino tai, kad veiklesnius, labiausiai Bažnyčiai atsidavusius kunigus jis skirdavo į pačius atsakingiausius postus. Ir visgi ganytojas pasirinko tremtį, o ne kompromisus, nesuteikdamas galimybės sovietams legitimizuoti savo antikatalikiškos ir brutalios ateistinės politikos. Apgyvendintas ne klebonijoje, o toliau nuo bažnyčios kukliame butelyje, šalia išlikusios žydų sinagogos, ne užsidarė nuo žmonių akių, o įsitraukė į aktyvų pastoracinį darbą, lankydavosi kitų parapijų šventėse. Bet svarbiausia, kad ganytojo namai buvo atviri atvykstantiems kunigams ir tikintiesiems. Anot arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus, “sunkią valandą patarimo, paguodos žodžio ar padrąsinimo mes vykdavome niekur kitur, o pas vyskupą Julijoną Steponavičių į Žagarę ”. Jis tapo tylaus liudijimo pasauliui apie nepalaužtą okupuotos Lietuvos bažnyčią, jos aktyvios rezistencijos simboliu. Dėka vyskupo Julijono Steponavičiaus Žagarė sovietinės okupacijos metais buvo vienas iš pagrindinių Lietuvos dvasinių centrų: kaip Paberžė, Orvidų sodyba. Be to, ganytojas buvo ryški, spalvinga asmenybė. Galimas pasakojimas apie vyskupą būtų sodrus ir įkvepiantis.   Deja, ganytojui grįžus į Vilnių, vietos atgribnagių dėka, jo butas buvo skubiai apgyvendintas, vėliau parduotas. Tad galimybės toje vietoje įsteigti memorialinį muziejų lygios nuliui. Nebent virtualųjį. Per dvidešimtį metų nesugebėta net nuosekliai surinkti vietos gyventojų atsiminimus apie ganytoją Žagarėje. Tokių žmonių dar ir dabar esama, kurie Ekscelenciją asmeniškai pažinojo. Belieka pasidžiaugti, kad yra bent memorialinės lentos bažnyčioje ir ant namo fasado, kuriame jis gyveno. Bet ką žino apie tai jaunoji karta, vietos moksleiviai? Akivaizdu, kad Šiluvoje ar Kryžių kalne besilankančius Lietuvos ar užsienio katalikų piligrimus nesunkiai įtikintume ta proga užsukti ir į Žagarę, bet ką ten parodyti, ką papasakoti? O gal užtektų atvesti prie namo, kuriame gyveno ganytojas, ir pasakyti: štai kaip buvo elgiamasi su katalikų vyskupais „prie ruso“.

 

Žagarė – Lietuvos miestelis, apie kurį žino visi išprusę žydai

 

Šalia Ekscelencijos savaime iškyla iškilaus rabino, Musar judėjimo pradininko Izraelio Salanterio Lipkino (1810 – 1883) asmenybė. Gimusio Žagarėje, dėl studijų vietos Salantuose pramintu Salanteriu. Vietoj carinės Rusijos administracijos siūlomo darbo valdiškoje Vilniaus rabinų seminarijoje 1849 m. ipasirinkusio Kauną ir ten toliau vysčiusio religinį sąjūdį.  Salanteris suprato, kokį pavojų kėlė valdiškas mokymas ir Haskalos idėjos religinei žydų tradicijai. Švietėjų raginimui „Pažink pasaulį“ Salanteris priešpastatė šūkį „Pažink tai, kas žydiška, pažink pats save“. Pasak jo, senieji mokytojai sakydavę: „Pažink Torą“, chasidai – „Pažink Dievą“, o jis ragino: „Pažink pats save, tobulinkis!“ Reikėjo pažinti Toros etiką, studijuojant Talmudą neapleisti ir savęs paties – savo nuostatų, intencijų, ydų – pažinimo bei nuolatinio darbo su savimi. Talmudo studijavimas, religinė savimonė, aukšta dorovė ir atgaila turėjo padėti įveikti tradicinės gyvensenos rutiną, tapti atsakingais ir sąmoningais judėjais.

 

Salanterio idėjos turėjo daug sekėjų Lietuvoje, Baltarusijoje, taip pat Lenkijoje, Ukrainoje ir kitur. Nors Musar (Etika) netapo labai plačiu sąjūdžiu, jis buvo svarbus judaizmo „lietuviško varianto“ reiškinys. Svarbiausias Musar mokymo centras buvo Kauno Slabados ješiva, kurią, Salanterio skatinamas ir padedamas, įsteigė ir apie 50 metų jai vadovavo rabinas Natanas Cvi Finkelis. Beje, Salanterio sūnus Lipmanas Lipkinas (1846 – 1876) buvo garsus Rusijos matematikas. Būdamas neeilinių gabumų devyniolikos metų Jenos universitete apsigynė disertaciją.

 

Ne viena lietuvių karta mokėsi iš unifikuotų visoms sovietinėms respublikoms fizikos vadovėlių, net neįtardama, kad juos parašė ar redagavo jų žemietis. Būtent Žagarėje gimė vienas didžiausių Sovietų Sąjungos fizikų Izaokas Kikoinas (1908 – 1984). Būsimasis mokslininkas vaikystėje buvo auklėjamas pagal žydiškas tradicijas, mokėjo hebrajų kalbą. Visą gyvenimą šventė žydiškas šventes. Pradžioje Kikoinas mokėsi žemės ūkio mokykloje Pskove, vėliau Leningrado Michailo Kalinino vardo politechnikos institute. 1927 metais Kikoiną, dar tik antrojo kurso studentą, pakvietė dirbti į Fizikos – technikos instituto laboratoriją. Čia jam didžiulę įtaką padarė instituto direktorius akademikas Abraomas Joffė. 1933 metais atrado efektą, mokslo literatūroje vadinamą Kikoino – Noskovo fotomagnetiniu efektu. 1932 – 1943 metais dirbo Leningrado Fizikos-technikos institute, vėliau - Sverdlovsko Uralo fizikos – technikos institute elektros reiškinių laboratorijos vedėju. 1935 metais Kikoinui - fizikos - matematikos mokslų daktaras. 1937 – 1944 m. mokslininkas dirbo Sergejaus Kirovo vardo Uralo politechnikos institute, o 1943 metais buvo vienas iš organizatorių Maskvoje įkuriant Atominės energijos institutą (dabar - Rusijos mokslinis centras „Kurčatovo institutas“). Kikoinas iki gyvenimo pabaigos buvo šio instituto direktoriaus pavaduotojas. 1945 – 1954 metais Кikoinas tuo pačiu metu buvo Maskvos mechanikos instituto profesorius ir katedros vedėjas. 1955 – 1965 metais - Maskvos valstybinio universiteto profesorius, nuo 1953 metų - akademikas. Jis pirmasis išmatavo giromagnetinį ryšį superlaidininkuose (1938 – 1940), pirmasis sukūrė originalią sistemą matuoti dideles sroves aliuminio pramonėje. Izaokas Kikoinas kartu su Igoriu Kurčiatovu pradėjęs kurti atominę bombą atliko bandymus, taikydamas įvairius metodus, kad suskaldytų urano izotopus. 1960 metais buvo įdiegtas Kikoino ir jo bendradarbių pasiūlytas urano izotopų išcentrinis skaldymo metodas, išspręsta atominės ir vandenilinės bombos sprogimų nuotolinės registracijos problema, sukurta aparatūra, aptinkanti sprogimo radioaktyvius produktus, atlikti darbai naujų atominių reaktorių kūrimui.

 

I. Kikoinas daug nuveikė ir pedagogikos srityje. Jo paskaitos Leningrade, Sverdlovske, Maskvoje padarė didžiulę įtaką kelioms fizikų kartoms. Jis vadovavo fizikos programų ir vadovėlių tobulinimo darbui. Su kitais autoriais parašė fizikos vadovėlių devintajai ir dešimtajai klasei. 1970 metais su А. Коlmagorovu įsteigė fizikos – matematikos žurnalą ,,Kvantas” vyresniųjų klasių moksleiviams ir 15 metų buvo jo vyriausiuoju redaktoriumi, su А. Коlmogorovu organizavo pirmąją Sovietų Sąjungoje fizikos – matematikos mokyklą vyresniųjų klasių moksleiviams, išskyrus Maskvos mokyklas.

 

I.Kikoinas gilios stagnacijos Sovietų Sąjungioje metais atsisakė pasirašyti akademikų atvirą laišką, smerkiantį akademiką Andrejų Sacharovą. 1970 metais jis nepasirašė ir mokslo bei kultūros veikėjų antisionistinio žydų kreipimosi. Kikoinas už nuopelnus mokslui buvo dukart Socialistinio darbo didvyris, keturis kartus apdovanotas Stalino premija (1942, 1949, 1951, 1953), 1959 metais- Lenino premija, 1967 metais - Valstybine premija. Tai ko gero vienintelis Lietuvos žmogus, pelnęs tiek daug sovietinių valstybinių premijų.

 

Štai kitą žagarietį Sidnį Hillmaną (1887 – 1946) likimas nubloškė į priešingą pusę – JAV. Jis tapo iškiliu Jungtinių Valstijų darbininkų judėjimo veikėju, Amerikos profsąjungų lyderiu. Sidnis Hillmanas (tikr. pavardė – Simcha Gilmanas) gimė Žagarėje, tradicinėje Lietuvos žydų šeimoje. Mokėsi chedere, nuo keturiolikos metų - Kauno ješivoje. Įsitraukė į Bundo partijos veiklą. 1905 m. už dalyvavimą antivalstybinėje demonstracijoje pusmečiui įkalintas. 1906 m. Hillmanas išvyko į Angliją, o 1907 m. - į Jungtines Valstijas, ilgiau apsistojo Čikagoje. Dirbo pakuotoju, universalinės parduotuvės kroviku. Hillmanui dirbant žinomame Schaffner & Marx vyriškų rūbų siuvimo fabrike, 1910 m. įvyko nedidelis moterų darbuotojų streikas peraugęs į 45000 viso miesto masto streiką. Hillmanas tapo vienu iš streiko lyderių, kuriam pavyko pasiekti pirmąjį Jungtinėse Valstijose susitarimą, numatantį Arbitražo tarybos įsteigimą dėl darbo konfliktų sprendimo. 1911 m. tame pačiame fabrike įkūrė Jungtinę siuvimo pramonės darbininkų sąjungą, kuriai ir vadovavo. 1914 m. nuvyko į Niujorką ir tapo Siuvimo pramonės darbininkų vieningos sąjungos prezidentu iki gyvenimo pabaigos. 1916 m. ir 1919 m. jam ypač sekėsi. Profsąjunga organizavo du stambius streikus, dėl kurių savininkai buvo priversti įvesti 48, o vėliau ir 44 valandų darbo savaitę. Hillmano nuomone, samdomo darbininko gerovė labiausiai priklauso nuo darbdavio sėkmės, todėl abi pusės turi bendradarbiauti pagal derybų keliu pasiektą kompromisą. Jis neigė destruktyvią konfrontaciją, prisidėdamas prie industrinio konstitucionalizmo koncepcijos. Hillmanas aktyviai dalyvavo įkuriant du bankus, kurie išgelbėjo nuo bankroto daug siuvimo įmonių 1929 – 33 m. Ekspertų grupės, kurias samdydavo jo profsąjunga, padėjo fabrikų ir cechų vadovams racionalizuoti gamybą sumažinant savikainą. Kartu Hillmanas įdiegė „uždaro cecho“ principą, pagal kurį visi darbininkai privalo priklausyti profsąjungai. Manoma, kad būtent dėl Hillmano ir jo bendražygių įtakos nuo 1920 m. siuvimo pramonėje beveik nebeliko streikų. Hillmanas įkūrė fondą, kuris kaupė draudimo įnašus, pensijas. Beje, dar vienas fondas, 1950 m. įkurtas jo garbei (The Sidney Hillman Foundation), ligi šiol sėkmingai tebegyvuoja. 1933m. atėjus į valdžią Ruzveltui Hillmanas įėjo į profsąjungų konsultacinę tarybą prie įkurtos nacionalinės atkūrimo administracijos, 1935 m. – į Nacionalinę pramonės atstatymo tarybą ir jaunimo reikalų tarybą, 1938 m. – į Teisingo darbo jėgos samdymo tarybą. Antrojo pasaulinio karo metu Hillmanas tapo pagrindinis Ruzvelto patarėjas profsąjungų klausimais, buvo artimas prezidento aplinkos žmogus.

 

Hillmanas buvo įsitikinęs socialistas, nuolat palaikė gerus kontaktus su „Daily Forward“ redaktoriumi žemiečiu Abrahamu Cahanu. 1920 m. trumpą laiką rėmė Sovietų Sąjungą, komunistus, 1921 metais viešėjo Sovietų Sąjungoje. Bet buvo principingas totalitarizmo priešas, smerkė Ribentropo – Molotovo paktą. Užjautė sionistinį judėjimą Palestinoje ir 1929 m. kaip nesionistas įėjo į Žydų agentūros valdybą.

 

Čia plačiau paminėjau tik tris pasaulyje žinomus žagariečius. Būtina bent užsiminti apie Kolonimą Zeevą Visockį (1824 – 1904), kuris įsteigė visame pasaulyje žinomą firmą „Visockio arbatžolės“. Jis garsėjo kaip filantropas, skyrė daug lėšų labdarai, ješivoms, žydų įkurdinimui Palestinoje. Priklausė Chovevej Cion judėjimui. 1885 m. lankėsi Izraelio žemėje, grįžęs parašė išsamią persikėlusių į Palestiną žydų padėties apžvalgą, kuri turėjo įtakos sionistų veiklai. Pagal testamentą paliko vieną milijoną rublių, kurie vėliau buvo panaudoti kuriant Techniono mokyklą Haifoje, kuri iki šių dienų veikia kaip Izraelio technologijų institutas Technionas, davęs pasauliui ne vieną Nobelio premijos laureatą. Žagarėje gimė Rafaelis Natanas Rabinovičius(1835 – 1888), visame pasaulyje garsus tyrinėtojas, parašęs 16 tomų mokslinį veikalą apie Talmudą. Žagarėje gyveno garsi Mandelštamų giminė. Leiba Mandelštamas (1809 – 1889) buvo pirmasis žydas, studijavęs Maskvos universitete, parengė judaizmo tekstų chrestomatiją rusų kalba, išvertė į rusų kalbą ir išleido hebrajišką Bibliją su Mozės Mendelsono komentarais. Jo brolis Benjaminas Mandelštamas (1800 – 1866) buvo rašytojas ir religinių reformų vadovas. Beje, parašęs veikalą „Kelionė iš Žagarės į Maskvą“. Benjamino Mandelštamo anūkas rašytojas ir poetas Osipas Mandelštamas (1891 – 1945) kritikavo stalinizmą ir tapo jo auka Gulago lageryje. Leonidas Mandelštamas tapo garsiu radiofiziku, optikos ir osciliacijos tyrinėtoju. 1839 m. gimęs Maksas Mandelštamas dirbo Berlyne akių gydytoju, vėliau atidarė privačią akių gydymo kliniką Kijeve. Sionistų vadas Teodoras Herzlis savo brošiūroje “Senas naujas kraštas“ net pasiūlė Maksą Mandelštamą išrinkti naujosios Izraelio valstybės pirmuoju prezidentu. Žagarietis Šneuras Zaksas(1815 – 1892) 1851 m. Berlyne išleido žurnalą hebrajų kalba, nuo 1856 m. dirbo Paryžiuje, tapo žinomu viduramžių hebrajų ir Ispanijos žydų literatūros tyrinėtoju. Žagarėje gimė Jakovas Dinezonas (1852 – 1919), žinomas kaip sentimentalaus romano pradininkas ir žymus Lietuvos žydų rašytojas, vaizdavęs Lietuvos žydų gyvenimą. Žagarė buvo rašytojų Šmuelio Zangerio, Abraomo – Simchos Zakso, Jozuės Magacho ir kitų gimtinė.

 

Visa tai gal ir įdomu, bet... jie Lietuvai nieko nedavė

 

Čia pats mėgstamiausias lietuvių mekenimas, kai kalbama apie pasaulinio masto asmenybes, kilusias iš Lietuvos ir įsiliejusias į kitų kraštų kultūrą. Jeigu ta asmenybė dar ne etninis lietuvis, niekaip netelpantis į šapokinio istorijos vadovėlio suvokimo rėmus, tokio piliečio niekaip neįtikinsi, kad šiais žmonėmis žagariečiams verta didžiuotis. Juk negalėjo Basanavičius atvykti į Žagarę ir visus suagituoti prenumeruoti „Aušrą“. Ne toks buvo kontekstas, tautų piešiami ateities scenarijai. O kas būtų atsitikę su tais žmonėmis, jeigu jų pašaukimas nebūtų nuvedęs toliau už Žagarės ar Lietuvos, kurią carinė Rusija pavartė provincija? Kur būtų tiesę geležinkelius Kerbedis, Vilkutaitis – Keturakis, kur būtų statęs tiltus Petras Vileišis? O gal Jurgis Mačiūnas turėjo būtiniai likti Lietuvoje ir savo FLUXUS judėjimą pradėti sovietiniuose lageriuose? Jeigu tokiame istoriniame kontekste jie atsiskleidė kitose erdvėse, tai tos erdvės turi dėkoti Lietuvos žemei už pačias brangiausias dovanas – žmogiškuosius resursus, žmogiškąją kūrybą ir intelektą. O mums vietoj to, kad bambėti apie jų nieko nedavimą Lietuvą bent didžiuotis, kad pasauliui Lietuvos žemė davė su kaupu. Pavyzdžiui, Žagarės miestelis davė pasauliui tiek garsių asmenybių, kad savo skaičiais yra trečias po Vilniaus ir Kaunui, toli palikdamas kitus Lietuvos miestus. O juk žydų miestelyje nebuvo daugiau nei 10 000. Tai visos Europos unikumas, kurį įtaigiai atskleidus ir išpopuliarinimus, kultūrinio turizmo magnatai žagtelėtų iš pavydo. Be abejo, tam reikia daug nuoseklaus darbo. Idealu, kai tokius iššūkius priimdama bendruomenė pajėgi sujungti bent keturias grandis: politinė valia – moderni kultūros politika - turizmas – verslas. Kai šios grandys veikia kartu, miestą aplanko bent kurį laiką sėkmė. Tai rodo Vilniaus, Klaipėdos, Kėdainių, Anykščių, Šilutės pavyzdžiai. Kaip veikia ši grandis Joniškio rajone? Bent jau Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus direktorė bei jos komanda nuteikia labai optimistiškai. Žagarės miestelį gali ištikti sėkmė tik tuo atveju, jeigu minėta grandis susijungs, veiks vieniningai. Tuomet šią potencialią sėkmės istoriją uoliau palaikytų ir jaučianti atsakomybę už krašto ateitį visa Lietuvos, ypač didmiesčių šviesuomenė, plačiau įsitrauktų po visą pasaulį pasklidę ir „Mozės tikėjimo“ lietuviai. Rodos, tiek nedaug tereikia, kad vienas unikaliausių Lietuvos miestelių taptų religinio ir kultūrinio turizmo klondaiku. Bent aš tuo tikiu.

 

Vytautas Toleikis/Bernardinai.lt

 


REKLAMA


 

Taip paprasta dar nebuvo!

 

Turi savo verslą ar galvoji apie jį? – pradėk nuo idėjos ir spaudos darbų, nes dabar užsakyti kokybiškas vizitines korteles ar skrajutes gali tiesiog internetu. 

 

3 lengvi žingsniai iki spaudos užsakymo:

 

1.       Eik į e-spaustuvę www.klik.lt

2.       Pasirink reikiamo gaminio parametrus

3.       Įsikelk savo maketą, užsakyk ir lauk savo siuntinio!

 

Neturi maketo? Nesijaudink. Viską rasi čia. E-spaustuvės dizaineriai pasirūpino lengvai pritaikomais ir profesionaliais dizaino šablonais tavo verslui.

 

E-spaustuvėje KLIK viskas paprasta, o jei turėsi klausimų, visada pagelbėsime telefonu: 8 37 333 000 arba el. paštu info@klik.lt

 

 

Išbandyk: www.klik.lt

 


REKLAMA


 

SVERIAME JŪSŲ KIEME

 

 

Parduodame baltarusiškus durpių briketus, plautą akmens anglį, beržo pjuvenų briketus, medžio granules. Atvežame. Sveriame Jūsų kieme. Taip pat parduodame malkas: rąsteliais, kaladėmis, skaldytas – uosinės, ąžuolinės, beržinės, alksninės, juodalksnio, mišrios. Kaina nuo 19 eurų. Atvežame.

 

Užsakymai priimami tel. +370 679 08900, +370 672 77720

 


REKLAMA


 

Buitinė technika iš Vokietijos

 

    

 

Parduodame įvairių dydžių šaldytuvus ir šaldiklius, įmontuojamus šaldytuvus į baldus, indaploves, skalbimo mašinas, tame tarpe ir įkraunamas per viršų, montuojamas į baldus ir nemontuojamas indaploves, elektrines virykles ir orkaites, džiovyklas skalbiniams džiovinti.

 

Buitinė technika garsių firmų: AEG, Amica,Bauknecht,Whirlpool, Bosch, Electrolux,Siemens, Privileg, NEF. Suteikiame garantiją.

Buitinė technika nauja su nežymiais transportavimo pažeidimais arba naudota. Reikalui esant, atvežame.

 

Šiauliai, tel. 8685 48611

 
 
 
 
 
Contact form

Šios dienos vardadieniai

Apklausa

Kokias prekes dažniausiai perkate Šiauliuose?