2018-11-14, trečiadienis, 18:29.     Šiandien Joniškyje saulė teka 07:48, leidžiasi 16:16, dienos ilgumas 8:28.

Žagarės geto mįslės

2018-11-04, paskelbė Dienos NAUJIENOS
Žagarės geto mįslės

Žagarės geto istorija trumpa, baisi, skaudi. Getas neturėjo formalių savivaldos organų. Todėl jo istoriją žymi žiaurūs žydų likimus lėmusių žmonių darbai ir „potvarkiai“. Ir užbaigia sovietų atliktų ekshumacijų aktai.

 

Žydų žudynes Žagarės baltaraiščiai pradėjo dar iki geto sukūrimo. Geriausiai žinomas įvykis – kai liepos mėnesį, sekmadienį, baltaraiščiai prie latvių kapinių sušaudė aštuonis žmones. Sovietai, norėdami pabrėžti aukų sovietiškumą, po karo – 1958 metais – rašytoje pažymoje mini jų pareigas.

 

Bet turbūt ne visi jie buvo sovietiniai aktyvistai (visiems nebūtų užtekę pareigų), vienos moters liko nežinoma net pavardė. Bent trys iš sušaudytųjų buvo žydai. Rapoportaitė, Lazarconas ir Aizenštadas. Už ką jie buvo nužudyti – nežinia. Buvęs Žagarės šaulių vadas Stasys Kačkys 1958.08.09 pasakojo, kaip Žagarės Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) priėmė sprendimą juos sušaudyti; nepanašu, kad tai buvo koks nors teismas.

 

Apie tą sprendimą pasakojo Simonas Kaunas: anot jo, iš Kauno aktyvistų štabo atvažiavęs „kažkoks Kubilius ar Kubiliūnas“ reikalavo „apvalyti miestą“. Policijos nuovados viršininkas Samaitis pateikė trisdešimties žmonių sąrašą. Buvo atrinkti 8 asmenys; nežinia, ar tų žmonių nusikaltimai buvo nagrinėti. Tikėtina, kad apie dalies jų bendradarbiavimą su sovietais sukilėliai žinojo, – kitaip nebūtų suėmę. Tik tų žmonių veikla nebuvo ištirta: juos tiesiog sušaudė be teismo, pakako LAF’o vadų sprendimo. Tiems žmonėms su šautuvais tautybė – žydas! – buvo pakankamas kaltės įrodymas…

 

Tai patvirtina vieno iš tada buvusio suimto Kazio Vernio 1948.08.21 duoti parodymai. Atvykėlis „aktyvistų viršininkas“ Vernio klausė, ar jis ne žydas. Kad kaltė nebuvo pagrįsta surinktais įrodymais, patvirtina ir istorija su nužudyta ir bevarde likusia moterimi. Kaunas sakė, kad ji buvo „kažkokio komunisto žmona“, anot Antano Plekavičiaus (1944.10.15 parodymai) – „kažkokio Raudonosios armijos karininko žmona“. Neįsivaizduoju teismo, kuris pripažintų tai esant nusikaltimu. Šiaip ar taip, apie tai, kas ir kaip tuos žmones šaudė – žinoma nepalyginamai daugiau nei kodėl. Panašu, kad šaudyta 1941.07.13, nes Simonas Kaunas sako, kad „viršininkas“ iš Kauno lankėsi 1941.07.11, o Plekavičius prisimena, kad šaudoma buvo sekmadienį..

 

Visiško tikrumo, kad tai buvo pirmos žudynės – nėra. Sovietai, pasiremdami kitų teistų baltaraiščių parodymais, norėjo apkaltinti Stasį Kačkį dar šešių žydų nužudymu. Jie rėmėsi Simono Kauno 1947.03.14 dienos parodymais: anot jų, liepos gale ar rugpjūčio pradžioje po išgertuvių LAF’o štabe su vokiečiu Mantoifeliu (kurio nuomone, visus žydus reiks sušaudyti), naktį sušaudė šešis žydus.

 

Neigdamas šį kaltinimą Kačkys papasakojo apie dar du nedidelių žydų grupių išžudymus.

 

Vienos jų – pagal Stasio Kačkio 1958.09.02 dienos parodymus – primena pogromą. „...Krutulis su kitais policininkais ar aktyvistais, dabar gerai neatsimenu, grynai su apiplėšimo tikslais įsiveržė nakties metu į žydų tautybės piliečio Braudės butą ir ten vietoje nušovė jo žmoną, o patį Braudę išsivedė į parką ir ten nušovė. Tuomet, atrodo, dar buvo nušauti keli žydų tautybės piliečiai, bet kiek – neatsimenu. Apie šį įvykį aš sužinojau tik kitos dienos rytą...“ Panašu, jog Kačkys nemelavo teigdamas, kad apskundė tuos Krutulio veiksmus. Tą istoriją kiek plačiau ir kita šviesa nušviečia policijos nuovados viršininko Juozo Krutulio 1941.08.06 dienos aktas. Jame sakoma, kad Abraomas Braudė su žmona ir dviem sūnumis „buktai veiksmais prieš Lietuvą komunistų naudai yra pasižymėjęs“ kažkur dingo, todėl Krutulis, pasiremdamas šiomis žiniomis, visas paslėptas jo atsargas konfiskavo. Žagarės burmistro parašas liudija, kad savivaldybė tas atsargas perėmė 1941.08.10.

 

Liepos mėnesį Žagarės baltaraiščiai atidavė šešis ar septynis žydus, vyrus ir moteris, latviams – esą reikėjo remontuoti kelią. Latviai tų žydų negrąžino – sušaudė. Stasys Kačkys 1958.09.02 apklausoje prisiminė tik vieną, gaisrinės sargo Tarbučino, pavardę. Kur jie buvo nužudyti – nežinia. Kada vyko tos žudynės? Atsakydamas Kačkys painiojasi. Dėl Tarbučino kiek tvirčiau sakė, kad tai buvę po tariamų aktyvistų aštuoneto nužudymo.

 

Įdomus ir aktyvistų skundas, kad policija 1941.07.21 dieną paleido „šiulėje“ laikytus žydus. Policija atsakiusi, kad jų nepaleido ir nežino, kodėl aktyvistai buvo juos „suvarę į šiulę“. Tas raštas greičiausiai reiškia nesutarimus tarp aktyvistų ir policijos dalijantis pelningą valdžią žydams.

 

Juozo Krutulio „interesus“ atspindi jau minėta Abraomo Braudės atsargų istorija, o Stasio Kačkio suinteresuotumą galima pagrįsti Žagarės burmistro leidimu paimti dalį Joffės Abraomo daiktų. Rašoma, kad jis pabėgęs, bet neaišku, kur: gal ten pat, kur ir Braudės šeima. Plėšikai nebuvo vieningi…

 

Dėl prieštaringų baltaraiščių parodymų sunku pasakyti, kiek žudynių Žagarėje 1941 metų liepą–rugpjūtį būta. Tikėtina, kad ne mažiau nei trys.

 

Iš Žagarės burmistro 1941.08.12 dienos rašto matyti, kad žydų būta 800.  O rugpjūčio 25 dieną burmistras Šiaulių apskrities viršininkui pranešė, kad Žagarėje yra 715 žydų. Kur „dingo“ 85 žydai – paaiškinti nesunku. 38 buvo sušaudyti ir užkasti Žydų kapinėse. Tikėtina, kad tai padaryta tą pačią dieną, kada į Šiaulius buvo telefonu perduota žinia apie esamus 715 žydų. Prasidėjus derliaus nuėmimui, dar 47 greičiausiai buvo atiduoti ūkininkams. Tokį žydų skaičių galima rasti Žagarės valsčiaus viršaičio 1941.09.15 dienos rašte, kuriuo prašoma grąžinti darbams duotus žydus. 

 

Po 1941.08.25 dienos žydų skaičius Žagarės gete ėmė sparčiai didėti. 1941.09.29 dieną burmistras Šiaulių apskričiai raportavo, kad gete apgyvendinti 949 žydai iš kitų Šiaulių apskrities vietų ir prašė vielos ir vinių getui aptverti. Tardydami sovietai tą telefonogramą išsivertė, esą tuo metu Žagarėje iš viso buvo 949 žydai. Apklausiamas burmistras to klausimo neaiškino, tik pasiguodė, kad vinių ir vielos tuo metu negavo. Visgi tikėtina, kad tie 949 žmonės – papildymas prie 715 Žagarėje jau kalėjusių žydų, nes, pavyzdžiui, išlikęs Joniškio burmistro pranešimas liudija, kad iš ten į Žagarę tomis dienomis perkelta 150 žydų. 1941.09.20 dieną Žagarės burmistras Rakštys pieno bendrovei pranešė, kad mieste yra 2 402 žydai.

 

Skaičius tikslus, nes pagal jį pieno bendrovė aprūpino Žagarę sviestu. Prie svarstymų, kaip susidarė toks didelis skaičius, dar grįšime. O dabar tiesiog siūlau atkreipti dėmesį, kad tas skaičius sutampa su sovietų per ekshumaciją rastų aukų skaičiumi. Panašu, kad iš 1941.09.20 dieną Žagarės gete gyvenusių žydų nė vienas neišsigelbėjo. Sovietai 1944.09.20–24 dienomis atkasė 2 402 aukas: 530 vyrus, 1 233 moteris, 625 vaikus ir 24 kūdikius. Karlo Jägerio raporte kažkodėl nurodytas mažesnis skaičius – 2 236 (633 vyrai, 1 107 moterys, 581 vaikas). Tą skaičių sunku paaiškinti. Galbūt vyrų pas Jägerį daugiau, nes vokiečiai paauglius berniukus šaudydavo su vyrais, o sovietams jie buvo vaikai. Tikslumo nepridėjo ir tai, kad sovietai vos dvidešimt palaikų ištyrė nuodugniai, o kitus – tik apžiūrėjo. Bet kodėl Jägerio raporte trūksta 166 aukų, nėra aišku. Greičiausiai tai liudija, kad kruopštaus mirties buhalterio nei jo atstovų šaudymo metu nebuvo ir jie į ataskaitą įtraukė ne tokių kruopščių talkininkų perduotus duomenis. Bene geriausiai skaičių neatitikimą paaiškina Arūno Bubnio aprašytos šaudymo aplinkybės: „Šaudymas truko iki pat vėlaus vakaro. Kitą dieną po masinių žudynių į parką vėl atvežta sugaudytų žydų, kurie irgi sušaudyti tame pačiame griovyje.“

 

Didelė tikimybė, kad jie nepakliuvo į Jägerio raportą.

 

Matome, kad net bandant nustatyti, kiek kartų Žagarėje vyko žudynės ir kiek asmenų nužudyta, kai kurias mįsles tenka spręsti prielaidomis. Sovietų ir Žagarės savivaldybės skaičių sutapimas (abiejų buhalterijose matome 2 402 nužudytus žydus) perša mintį, kad iš Žagarės geto niekas neišsigelbėjo. Tačiau tai nėra tiesa: iš geto išsigelbėjo, pragyveno nacių okupaciją, pagimdė keturis vaikus Miriam Šneiderytė – Marijona Tiesniesienė. Galima daryti prielaidą, kad tarp rugpjūčio 12 (pirmosios datos, kai pateiktas Žagarėje esančių žydų skaičius) ir spalio 2 dienos (kai Žagarėje jie buvo visiškai išžudyti) – gete gimė bent vienas vaikas. Tai tikėtina.

 

Liūdna, tačiau tikėtina, kad Šneidėrytė – vienintelė žydė, išsigelbėjusi iš Žagarės geto kūrėjų Igno Urbaičio, Jono Noreikos, Hanso Gewecke ir žudikų vadovaujamų Romualdo Kolokšos ir Mannteuffelio paspęstų mirtinų spastų. Šneidėrytės išsigelbėjimo istorijoje svarbi jos brolio žūties istorija. Pati Šneiderytė pasakoja, kad jos brolis buvo paimtas kartu su kitais žydų vyrais sušaudyti, bet sugebėjo įtikinti policininką paimti jį darbams, sakydamas, kad nėra žydas, o tik pas žydus išaugintas berniukas. Dirbti jis stengėsi ir, atrodo, kaip darbininkas Kaziui Liutikui tiko. Kažkokiu būdu jam pavyko įtikinti Liutiką paimti į namus seserį Miriam kaip vaikų auklę ir tarnaitę. Visgi jam pačiam išsigelbėti nepavyko: jis buvo atiduotas ir sušaudytas kartu su kitais kaliniais Naryškino parke.

 

Nežinia, kaip ten buvo iš tikrųjų, bet sąraše ūkininkų, turėjusių grąžint į getą žydus, randame Kazio Liutiko iš Strėlių kaimo vardą. Nurodyta, kad pas jį buvo vienas žydas. Neaišku, ar tai policininkas ar Kazys Liutikas neišdrįso nepaklust įsakymui ir buvo priverstas atiduot berniuką į getą, ar būta dar kokių tos istorijos vingių. Aišku tik viena: Judelis žūdamas surado seseriai patikimą slėptuvę, pas Liutikus ji gyveno iki pat 1944 metų, kai naciai iš Žagarės buvo išvyti. 1942 metais ji susirado daugiau gerų žmonių. Kunigas Kazys Kavaliauskas surado Oną Navickienę, sutikusią liudyti, kad Miriam Šneideraitė – nesantuokinė jos duktė; taip 1942 metų vasarį jai parūpinti lietuviški dokumentai. O pas Liutikus ji gyveno iki pat nacių išvarymo 1944 metais. Miriam Šneiderytė (Marijonos Tiesniesienės) išsigelbėjimo istoriją galima rasti„Žagarė family Album“ (p. 59–53).

 

Ne mažiau mįslių – ir sprendžiant, iš kur buvo suvežti į Žagarę žydai, kuomet per trumpą laiką, rugpjūčio–rugsėjo mėnesius, jų padaugėjo nuo 715 iki 2 402. Jau minėta, kad 47 žydai į Žagarės getą grįžo po ūkio darbų pagal burmistro 1941.09.15 dienos raštą. 150 – jau minėti Joniškio žydai. Šiek tiek aiškumo suteikia geto laikotarpiu Žagarės burmistru buvęs Silvestras Rakštys (1946.11.04 apklausa):

 

„Žagarės gete buvo organizuotas žydų getas, kur buvo suvežti žydai iš Joniškio, Linkuvos, Žeimelio valsčių ir kitų Šiaulių apskrities vietų todėl ir padidėjo žydų skaičius Žagarės mieste.“ Tinklalapis Holokaustas Lietuvoje skelbia: „Iki rugpjūčio 29 d. į Žagarę atkelti 949 žydai iš kitų Šiaulių apskrities vietovių: iš Tryškių atkeltos moterys ir vaikai, Šiaulėnų – 60–70 šeimų, Šaukėnų – moterys ir vaikai, Radviliškio – moterys ir vaikai, Pašvintinio – 70 žmonių, Papilės – moterys ir vaikai, Kuršėnų – keli šimtai žydų (apie 50 vežimų moterų, vaikų ir senelių), Gruzdžių – moterys ir vaikai bei seneliai, Joniškio – 150 žmonių.“ Tačiau visiško aiškumo nėra. Pavyzdžiui, Tryškių bendruomenė: sakoma, kad po vyrų žudynių likusias moteris ir vaikus išvežė į Žagarę. Greičiausiai čia remiamasi J. Urbonavičiaus sovietams duotais parodymais, kad moteris ir vaikus išvežė į Žagarę. Abejonėms pagrindas – išlikęs Jono Noreikos pasirašytas nurodymas dar 1941.08.09 išvežti Tryškių žydus į Gruzdžius. Yra tikimybė, kad jie nuvažiavo tiesiai į netoli Gruzdžių esančias Luponių miško duobes ir atgulė šalia Šiaulių žydų.

 

Liūdnos tos Žagarės geto mįslės. Šaudytojai visokeriopai slėpė savo darbus, o ir sovietai neretai, kaip Noreikos atveju, nė nepaklausė, kur dingo ištisos žydų bendruomenės.

 

Bandyti rasti, kur pradingo vienas ar kitas bendruomenės narys – dar sudėtingiau, nes sovietų apklausiami žudikai paprastai geriau atsimindavo savo prisigrobtą turtą, nei nužudytų to turto tikrųjų savininkų vardus. Be to, žydai yra mobili tauta, tad karas nebūtinai užklupo juos namuose. Suvarius į getus, grįžti namo ne visuomet pavykdavo, net ir radus lietuvį užtarėją. Be to, žudikai bet kurį iš jų galėjo išsiųsti ne namo, o „darbams“ į Luponių ar Pročiūnų mišką, kaip atsitiko Žagarės gyventojams Icikui ir Šliomui Percmanams. 

 

Žagarės getas, jei bandai viską pagrįsti dokumentais, taip ir lieka lakoniškas, pilnas mįslių ir neatsakytų klausimų.

 

Valdas Balčiūnas/Bernardinai.lt

 
 
Contact form

Šios dienos vardadieniai

Apklausa

Jei šiandien vyktų rinkimai į Joniškio rajono tarybą, kuriai politinei jėgai atiduotumėte pirmenybę