Šio slėpiningo meto apeigos prie laužo, sutartinės, dainos, pasakojimai, liaudiški šokiai, žaidimai, žolynų arbata, krepšeliuose atsinešti užkandžiai, smagi bendrystė, puiki nuotaika ir buvo tas paparčio žiedas, kurį kartu nuraškėme. Ažuolų karūnomis vainikuoti Jonai, Janinos, Jonės ir Rasos.
Saulės vartų vaidilės Audronės rasų vandeniu palaimintos ir mūsų apeiginio folkloro grupės vardynos. Nuo šiol jos – „Vilkijos“, save siejančios su Joniškio kraštui būdingu žiemgališku protėvių toteminiu gyvūnu vilku, moterų bendruomenė, įsiklausanti į gamtiško pasaulio prigimtį, siekianti gilaus ryšio su protėviais, gimtąja žeme per giesmes, sutartines, apeigines praktikas, kurios glaudina ir stiprina bendruomenės galias.Trumpiausią vasarvydžio naktį Joniškį linksmino „Žiedupė“ (Krakiai), „Degule“ (Raseiniai), „Vo tap ta ta“ (Viekšniai), „Kibirkštėlė“, „Rudbala“, „Platonė“, „Kupars“, „Ašalia“, „Vilkijos“, apeigomis užbūrė Saulės vartų vaidilė Audronė, liaudies žaidimais papirko Vitoldas Krajinas. Renginį žodžio kišenėj neieškodamas vedė Gediminas Andrašiūnas.
Komentuoti