Lietuvos kultūros tarybos inicijuoto ir visuomenei neseniai pristatyto pirmojo tokio šalyje tyrimo „Savivaldybių kultūros indeksas“ duomenimis buvo vertinama kultūros situacija plačiąja prasme ir analizuojamos 60 savivaldybių. Jos buvo lyginamos tarpusavyje, siekiant pamatyti probleminius taškus bei stipriąsias puses. Dėmesys buvo skiriamas kūrėjų skaičiams, kultūros makroekonomikai, kultūros finansavimo ir kitiems klausimams.
Tyrimo rezultatai parodė, kad gerosios praktikos pavyzdžiu tapo Neringos savivaldybė, atsidūrusi pirmoje vietoje, o Šiaulių miestas, deja, liko tik 57-oje vietoje iš 60-ties savivaldybių. NKIKIA direktorė Edita Sabalionytė teigia, kad šiandieninė Šiaulių miesto kultūros situacija nedžiugina, todėl svarbu kelti klausimus ir drauge su miesto valdžios atstovais ieškoti galimų sprendimų.
Privačioms iniciatyvoms sunku konkuruoti su valstybės išlaikomomis
Pasak R. Ruokio, valstybės išlaikomos įstaigos turi palankias sąlygas organizuoti renginius: sales, garso ir šviesų aparatūrą, sceną ir kitą reikiamą techniką, o privatūs prodiuseriai neturi tokių galimybių, todėl susiduria su tam tikrais fin ansiniais sunkumais.
„Tokie prodiuseriai kaip aš, nėra viešoji, biudžetinė įstaiga ar kultūros centras. Mes neturime turto, todėl turime sugalvoti tokius renginius, kurie būtų įdomūs, patrauklūs ir turėtų rimtus partnerius“, – sako R. Ruokis.
Jis priduria, kad visas šias renginio pozicijas turi įgyvendinti nuomodamasis ir išleisti nemenką renginio biudžeto dalį, kurią galėtų skirti įvairių meno sričių kūrybos pristatymui ir puoselėjimui.
Teikiant projektus finansavimui gauti – vėl kliūtis
Pasakodamas apie projektų rengimą finansavimui gauti R. Ruokis atvirauja, kad suorganizuoti reprezentacinį miesto renginį ir jį padaryti prieinamą visuomenei yra labai sudėtinga.
„Rašydamas projektą turime nurodyti kontraktus, sutartis su partneriais, jų sutikimus. Visus metus dirbame tam, kad pritrauktume įdomius, patrauklius atlikėjus. Santykis su jais ateities bendradarbiavimui yra labai svarbus, o pasirašius visus konraktus ir negavus finansavimo, liekame su iššūkiais, kaip ne tik suorganizuoti renginį, bet ir svarbiausia – atsiskaityti su atlikėjais, kurie sutiko atvykti“, – apie kylančius sunkumus pasakoja prodiuseris.
Kurti ir likti regionuose menininkams reikia atitinkamų sąlygų
Norint kurti kultūrinį klasterį regionuose, menininkams reikalingos sąlygos gyventi ir kurti, teigia R. Ruokis. Jis pabrėžia, kad netelkiant bendruomenės, nuolatinio traukos centro neįsivaizduoja.
„Jei prisimintume Vilniaus mieste esantį Užupio rajoną, iš pradžių čia nenorėjo keltis jokie verslai – aplinkui buvo vien griuvenos. Kėlėsi tik menininkai, kurie kaip Soho Niujorke, įkūrinėjo dirbtuves, gyvendavo ir plėsdavo veiklas. Taip po truputį šiai vietai pradėjus keistis, buvo sudarytos sąlygos jaukiai, maloniai vietai, apsuptai galerijų, meno, renginių. Žmonės pirko ne tik naujus ar renovuotus namus, bet ir menininkų sukurtą aplinką, kuri tapo patraukli, o tada „lėtasis“ verslas suprato, kad čia gera vieta“, – mintimis dalijasi įvairių kultūrinių iniciatyvų autorius.
Jis teigia, kad šiuo metu Šiauliuose, deja, yra įveiklintas tik pats centras, kur veikia viena kita galerija ir restoranai, o norint tai keisti, reikia kurti sąlygas menininkams likti ir kurti.
„Nenorime, kad „mirtų“ miestai“
Pasak R. Ruokio, pagrindinis žingsnis, kuris turi būti padarytas nedelsiant, tai projektų valdymo ir finansavimo atskyrimas Jis įsitikinęs, kad toje pačioje valtyje negali sedėti ir miesto biudžeto projektai, ir nepriklausomas prodiuseris, kuriantis kultūrinę pridėtinę vertę.
„Praeitais, tikriausiai sunkiausiais metais, mane gelbėjo kai kurios biudžetinės įstaigos, kurios žino ką darome, tapdamos mūsų renginių partnerėmis ir padėdamos spręsti renginių aptarnavimo problemas. Išgyvenome, tačiau nuolat taip gyventi negalime. Turime puikių iniciatyvų, kurias norime įgyvendinti, kad regionai netaptų visos Lietuvos miegamaisiais rajonais“, – sako ryžto neprarandantis renginių organizatorius.
Jis priduria, kad turint tokią nuostabią gamtą, būtina galvoti, kaip išlaikyti ir žmones joje, kad jie gyventų bendrystėje.
„Į kultūrą reikia žiūrėti kaip į kelių statybą. Jiems skiriamas finansavimas. Pagrindinis skirtumas tarp kelių ir kultūros, kad keliai griūna ir juos nuolat reikia taisyti, o kultūra, net ir griūdama, kuria miestams pridėtinę vertę amžiams. Ji puoselėja visuomenę natomis, tapyba, dizainu, teatru, laikmenomis – nors yra nepelnytai nuvertinama. Todėl ji yra tikroji „tautos veidas ir garbė“, o ne nuolat griūnantis asfalto lopinėlis“, – neabejoja R. Ruokis.
NKIKIA, vienijanti ir atstovaujanti Lietuvos kultūros ir kūrybinį sektorių regioniniu, nacionaliniu ir tarptautiniu mastu, gegužės 12 d. kartu su kitais nacionalinės NVO koalicijos nariais susitiko su daugiau nei 40 Šiaulių miesto nevyriausybinių organizacijų atstovų. Apskrito stalo diskusijoje Šiauliuose NVO atstovai vieningai išsakė problematiką, kurią iškelia ir R.Ruokis. Tą pačią dieną susitikimo su Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nariais bei administracijos darbuotojais metu NKIKIA, kuri yra strateginė kultūros organizacija, finansuojama Lietuvos kultūros tarybos, kartu su kolegomis ragino NVO įtraukti kaip lygiaverčius partnerius į sprendimų priėmimo procesą, formuoti lygiavertį dialogą, įtraukti į darbo grupių veiklą, sudaryti lygiavertes veiklos sąlygas NVO sektoriui.
Komentuoti